Kaip jūsų akys parodo emocinį uždarumą

Ar kada nors pastebėjote, kad kai kurie žmonės vengia akių kontakto, sėdi skersai kitų, o jų veido išraiškos išlieka beveik nepakitusios net per emocijų kupinas situacijas? Dažnai tokių elgsenos požymių priežastis slypi giliau – tai gali būti emocinis uždarumas, kurį kūnas, o ypač akys, kartais išduoda net tada, kai žmogus sąmoningai stengiasi nuslėpti tikrąsias emocijas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip mūsų akys signalizuoja apie emocinį uždarumą, kodėl tai vyksta ir ką daryti, jei atpažįstate tokius požymius savyje ar artimoje aplinkoje.

Kas yra emocinis uždarumas?

Emocinis uždarumas reiškia sunkumą išreikšti jausmus, atvirai bendrauti ar priimti emocinę artumą su kitais. Tai gali būti momentinė arba ilgalaikė būsena, dažnai susijusi su patirtomis traumomis, stresu, žemu pasitikėjimu savimi ar net ankstyvaisiais vaikystės potyriais. Emocinis uždarumas nėra liga, tačiau jis gali apsunkinti tiek asmenines, tiek profesines žmogaus santykių sferas.

Kaip akys atspindi emocinį uždarumą?

Akys vadinamos sielos veidrodžiu ne be reikalo. Fiziniai akių judesiai, žvilgsnio kryptis ar kontaktas gali suteikti daug informacijos apie žmogaus emocinę būseną. Nors kiekvienas žmogus yra individualus, tam tikri akių raidos ir elgsenos modeliai dažnai siejami su emociniu uždarumu.

Akių kontaktas

Vienas ryškiausių emocinio uždarumo rodiklių – vengimas žiūrėti į akis. Žmonės, kurie jaučiasi nepatogiai ar nori nuslėpti savo tikruosius jausmus, dažnai vengia akių kontakto, žvilgsnį nukreipia į šoną, žemyn ar net užmerkia akis ilgesniam laikui. Pagal psichologinius tyrimus, natūralus, pasitikėjimą signalizuojantis akių kontaktas dažniausiai trunka 3–5 sekundes. Žmonės, linkę į emocinį uždarumą, akių kontaktą pertraukia žymiai greičiau arba visai jo vengia.

Fiziniai akių judesiai ir mirksėjimas

Greitas, padrikas akių judėjimas atskleidžia vidinį diskomfortą. Jei žmogus dažnai mirksi, painioja žvilgsnį į skirtingas puses arba atrodo, kad „ieško išeities“, gali būti, kad šiame pokalbyje jis jaučia emocinį spaudimą ar nori likti uždaras. Visgi per didelis ar, atvirkščiai, labai sumažėjęs mirksėjimo dažnis kartais liudija apie nerimą arba bandymą išlaikyti emocinę distanciją.

Akių išraiška ir veido raumenys

Emocinis uždarumas dažnai pasireiškia „užšalusiu“ žvilgsniu – kai akys atrodo sustingusios, be didesnės mimikos, veido raumenys atsipalaidavę arba įtempti, tarsi žmogus neleistų sau parodyti džiaugsmo ar liūdesio. Tai gali būti sąmoningas arba nesąmoningas emocijų slopinimo mechanizmas.

Emocinio uždarumo priežastys ir pasekmės

Emocinis uždarumas dažnai kyla dėl išgyventų psichologinių ar socialinių sunkumų. Tam turi įtakos:

• Ankstyvieji santykiai su tėvais ar globėjais;
• Neigiamas emocijų demonstravimo vertinimas aplinkoje;
• Ankstesnės traumos ar išgyventas skausmas santykiuose;
• Stresas, depresija ar nerimo sutrikimai;
• Kultūriniai ir socialiniai veiksniai.

Ilgalaikis emocinis uždarumas gali lemti socialinę izoliaciją, sunkumus kuriant artimus santykius, žemą savivertę ar net fizinės sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, įtampą, galvos skausmus ar miego problemas.

Mitai ir realybė: ką rodo akių judesiai?

Yra daugybė mitų apie akių judesius. Populiarioji psichologija dažnai teigia, kad žvilgsnis į kairę ar dešinę automatiškai išduoda melą ar emocinį nestabilumą. Tačiau naujausi neurologijos ir psichologijos tyrimai atskleidžia, kad interpretacijos gali būti klaidinančios – akių judėjimo kryptys dažnai priklauso nuo smegenų dominavimo (kairiarankis ar dešiniarankis), asmens temperamento ir netgi nuotaikos.

Patikimiausias emocinio uždarumo rodiklis yra žvilgsnio intensyvumas, kontaktas ir veido išraiška – ne vien tik „kur žiūri akys“, bet kaip jas žmogus naudoja bendraudamas.

Kaip atpažinti emocinį uždarumą pagal akis?

• Nuolatinis vengimas žiūrėti į akis ar žvilgsnio nukreipimas į grindis;
• Stingdantis, „peršalęs“ ar tuščias žvilgsnis;
• Pertraukų tarp žvilgsnių dažnis – „greitas pasišalinimas“ nuo akių kontakto;
• Itin retas ar per dažnas mirksėjimas;
• Akių kraštų ar vokų įtempimas (kartais šalia užspausto žandikaulio ar sukaustytų veido raumenų).

Nors visi šie požymiai gali pasireikšti ir dėl nuovargio, streso ar neurologinių būklių, emocinis uždarumas dažnai lydi bendrą atsiribojimą nuo pokalbio ir sunkumus parodyti nuoširdžias emocijas veide.

Kaip pagerinti emocinį atvirumą?

Emocinį uždarumą įveikti nėra lengva, tačiau yra būdų, kaip palaipsniui atverti save:

• Praktikuokite sąmoningą žvilgsnio kontaktą – pradėkite nuo trumpo žvilgsnio į kitų akis, stenkitės pamažu ilginti jo trukmę;
• Atpažinkite savo emocijas ir mokykitės jas įvardinti, net jei vien mintyse;
• Bendraukite su artimaisiais – dalinkitės paprastais kasdieniais jausmais ar įvykiais, neslėpkite emocijų už paslėpto žvilgsnio;
• Ieškokite emocinę sveikatą stiprinančių veiklų, pavyzdžiui, meditacijos, kvėpavimo pratimų ar meno terapijos;
• Esant rimtesniems sunkumams, nepraleiskite galimybės kreiptis į psichologą ar konsultantą.

Kada kreiptis pagalbos?

Jei pastebite, kad emocinis uždarumas ir akių kontaktas trukdo darbe ar santykiuose, sukeldamas izoliacijos jausmą, nerimą, depresiją ar kitus sunkumus, verta pasikalbėti su specialistu. Psichoterapija, individualūs ar grupiniai užsiėmimai padeda suprasti ir koreguoti įpročius, surasti patikimus atvirumo kelius.

Išvada: akys – raktas į emocinę gerovę

Mokėjimas suprasti savo ir kitų žvilgsnį suteikia didelės naudos bendraujant. Atsivėrimas, net ir pradedant nuo paprasto žvilgsnio, gali išlaisvinti nuo įtampos, pagerinti savijautą ir stiprinti ryšį su kitais žmonėmis. Nors emocinis uždarumas nėra neįveikiama kliūtis, svarbiausia žengti pirmuosius žingsnius – jų ženklus išduoda ir mūsų akys.