Kaip jūsų kvėpavimo dažnis kinta dėl vidinio pasipriešinimo

Kasdien nesusimąstome apie savo kvėpavimą – kol jis klostosi natūraliai ir be pastangų. Tačiau net menkiausi pokyčiai mūsų organizme gali paveikti, kaip dažnai ir kaip giliai įkvepiame. Vienas iš mažai aptariamų, tačiau svarbių veiksnių, veikiančių mūsų kvėpavimo ritmą, yra vidinis pasipriešinimas. Supratimas, kaip ir kodėl keičiasi kvėpavimo dažnis dėl šio pasipriešinimo, padeda atpažinti galimas kvėpavimo sistemos problemas, priimti tinkamus sprendimus jautrumo ar streso metu ir geriau pasirūpinti savo sveikata.

Kas yra vidinis pasipriešinimas kvėpavimo takams?

Vidinis pasipriešinimas – tai jėga, su kuria oro srautas susiduria judėdamas per kvėpavimo takus. Kvėpuodami oras keliauja nuo nosies ar burnos iki plaučių alveolių, tačiau ši kelionė niekada nevyksta visiškai laisvai. Kvėpavimo takų sienelės, gleivės, audinių elastingumas ir oro judėjimo greitis sukuria skirtingus pasipriešinimo lygius. Mediciniškai šis reiškinys vadinamas kvėpavimo takų pasipriešinimu (angl. airway resistance) ir yra svarbi kvėpavimo fiziologijos dalis.

Kaip kvėpavimo takuose atsiranda pasipriešinimas?

Didžiausias pasipriešinimas kyla nosies landose, ryklėje, stambiuose bei smulkiuose bronchuose. Šis pasipriešinimas priklauso nuo:

• Kvėpavimo takų skersmens (jei jie susiaurėja, pasipriešinimas didėja);
• Gleivių ar kitų kliūčių;
• Audinių uždegimo ar paburkimo;
• Oro klampumo;
• Sienelių elastingumo;
• Fizinių veiksmų, pavyzdžiui, kai kvėpuojama stipriau ar greičiau.

Net nedidelis kvėpavimo takų susiaurėjimas (pvz., dėl alergijos ar bronchito) labai stipriai padidina oro srauto pasipriešinimą.

Kaip kvėpavimo dažnis reaguoja į vidinio pasipriešinimo pokyčius?

Mūsų organizmas yra išskirtinai lankstus ir geba greitai prisitaikyti prie kintančių oro srauto sąlygų. Kinta kvėpavimo raumenų darbas, dažnis, kvėpavimo gylis ar net kvėpavimo modelis. Šiuos pokyčius lemia fiziologiniai įgūdžiai bei kvėpavimo centro – smegenų srities, kontroliuojančios kvėpavimo ritmą – veikla.

Didėjantis pasipriešinimas: dažnesnis ir paviršutiniškesnis kvėpavimas

Jeigu kvėpavimo takuose padidėja vidinis pasipriešinimas, kūnas bando taupyti energiją ir apsaugoti kvėpavimo raumenis nuo nuovargio. Tam dažniausiai imamasi šių adaptacijų:

• Sutrumpėja įkvėpimo/iškvėpimo ciklas – žmogus pradeda kvėpuoti dažniau, bet paviršutiniškiau;
• Iškyla vadinamasis „greitas, paviršutiniškas kvėpavimas“ (tachipnėja);
• Kvėpavimo gylis sumažėja, nes didesnė pastanga reikalinga oro judėjimui per siaurus ar užsikimšusius takus;
• Didėja papildomų kvėpavimo raumenų (krūtinės, pilvo, kaklo) aktyvumas.

Pavyzdžiui, sergant astma, bronchitu ar gripu, kvėpavimo takai susitraukia, išbrinksta arba juos užpildo gleivės, todėl kvėpavimas tampa labiau varginantis; dažnai stebima tachipnėja ir dusulys.

Mažėjantis pasipriešinimas: lėtesnis ir gilesnis kvėpavimas

Jei kvėpavimo takai yra visiškai atviri, o aplinkos sąlygos – optimalios, kvėpavimo pasipriešinimas yra žemas. Tokiu atveju:

• Kūnas gali sau leisti kvėpuoti rečiau, bet giliau;
• Išlaikomas efektyvus dujų (deguonies ir anglies dvideginio) apsikeitimas alveolėse;
• Kvėpavimas būna ekonomiškas – sunaudojama mažiau energijos pačiai kvėpavimo mechanikai;
• Raumenys dirba efektyviau, rečiau kyla nuovargis.

Ši būsena dažnai stebima po poilsio, miego ar atsipalaidavimo pratimų, kai nėra jokių mechaninių ar biocheminių kliūčių oro takams.

Fiziologinė logika: kodėl organizmas renkasi tam tikrą kvėpavimo dažnį?

Kvėpavimo dažnį ir gylį lemia organizmo poreikis palaikyti tinkamą dujų mainų balansą. Padidėjus kvėpavimo takų pasipriešinimui, didėja kvėpavimo raumenų darbo sąnaudos. Organizmas, kad ir kaip norėtų išlaikyti gilesnį kvėpavimą, tačiau dėl didesnių pastangų pasirenka spartesnį, paviršutinišką ritmą, kuris iš dalies atkuria dujų mainų efektyvumą ir sumažina nuovargį. Tai yra adaptyvus, bet nelabai efektyvus sprendimas ilgam laikui, nes mažai vėdinamose plaučių srityse kaupiasi daugiau anglies dvideginio, o įkvepiamo deguonies kiekis ribotas.

Vidinio pasipriešinimo įtaka kasdienėse situacijose

Kvėpavimo dažnis gali kisti ne tik ligos metu, bet ir atlikus sunkų fizinį krūvį, esant emociniam stresui ar net ilgai kvėpuojant užterštu oru.

Liga ar alergija

Ūmus kvėpavimo takų uždegimas, astmos priepuoliai ar alerginis rinitas smarkiai padidina pasipriešinimą, todėl kvėpavimas iškart pasidaro dažnesnis, pacientui pasireiškia dusulys arba oro trūkumo jausmas. Gydymas dažniausiai orientuotas į kvėpavimo takų praplatinimą (bronchus plečiantys vaistai, dekongestantai).

Fizinis krūvis

Intensyvaus sporto metu kvėpavimo dažnis iš pradžių didėja dėl raumenų deguonies paklausos, tačiau ilgainiui, kai raumenys įkaista ir audiniai tampa labiau pralaidūs, pasipriešinimas sumažėja, todėl kvėpuoti tampa lengviau. Tačiau, jei yra kvėpavimo takų liga – pasireiškia priešingas efektas: dažniau, bet sekliau kvėpuojama.

Stresas ir emocijos

Streso metu įsijungia kvėpavimo centro reguliacija per nervinius impulsus – kvėpavimas dažnėja. Tai susiję su raumenų įsitempimu ir kvėpavimo takų būklės pokyčiais – kartais jie refleksiškai susitraukia, didindami vidinį pasipriešinimą, todėl žmogus pradeda kvėpuoti dažniau, bet paviršutiniškiau.

Mokslinės įžvalgos ir mitų paneigimas

Platus mitas: kuo daugiau kvėpuosi, tuo geriau aprūpinsi organizmą deguonimi, net jei sergi ar jauti dusulį. Iš tikrųjų, esant padidėjusiam kvėpavimo takų pasipriešinimui, priverstinis gilesnis kvėpavimas gali net pakenkti – sukelti raumenų nuovargį ar hiperventiliaciją, dėl kurios sutrinka anglies dvideginio pašalinimas. Geriausią rezultatą duoda organizmo natūrali, adaptacinė reakcija, o kvėpavimo treniruotės ir atsipalaidavimo pratimai turėtų būti atliekami tik pasitarus su gydytoju, ypač jei turite lėtinių kvėpavimo problemų.

Kaip pagerinti kvėpavimo takų praeinamumą ir sumažinti pasipriešinimą?

Norint sumažinti vidinį kvėpavimo takų pasipriešinimą ir palaikyti sklandų kvėpavimą, naudinga laikytis šių rekomendacijų:

• Vengti rūkymo ir užteršto oro;
• Gerti pakankamai skysčių, kad gleivės būtų skystesnės;
• Reguliariai vėdinti patalpas, ypač per peršalimo sezoną;
• Jeigu sergate kvėpavimo ligomis – naudoti paskirtus inhaliatorius arba praplatinimo priemones;
• Atlikti kvėpavimo pratimus, gerinančius plaučių elastingumą ir oro takų atsipalaidavimą (pvz., diafragminis kvėpavimas);
• Laikytis gydytojų nurodymų, ypač, jei jaučiate nuolatinį dusulį ar dažną kvėpavimą.

Išvada

Kvėpavimo dažnio pokytis dėl vidinio pasipriešinimo yra sudėtinga, tačiau itin svarbi mūsų sveikatos grandis. Tai subtilus balansas tarp fiziologijos ir išorinių dirgiklių, kuriuos kasdien patiria mūsų kūnas. Atpažinus pagrindinius požymius ir laikantis prevencinių priemonių, galima ne tik užkirsti kelią rimtesniems kvėpavimo sutrikimams, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę. Stebėkite, kaip jūsų kvėpavimas keičiasi įvairiose situacijose, ir, pastebėję nuolatinius pokyčius, nedelskite pasitarti su gydytoju – tinkama diagnostika ir rūpestis gali turėti esminės įtakos jūsų sveikatai.