Kaip nervų sistema aptinka ir suvokia skausmą

Kodėl vieni prisilietimai atrodo švelnūs, o kiti virsta aštriu skausmu? Kaip mūsų smegenys sugeba atskirti vatos pūkelį nuo adatėlės dūrio, o kūnas – reaguoti žaibiškai? Ir kaip trumpalaikis skausmas kartais tampa ilgai trunkančiu kasdieniu palydovu? Pradėkime nuo nervų sistemos – pagrindinio šios paslaptingos skausmo kelionės veikėjo.

Nervų sistema – kas ji veikia?

Mūsų kūne veikia sudėtinga nervų sistema, kuri jungia centrinę (sudarytą iš smegenų ir nugaros smegenų) bei periferinę dalis (jutiminiai ir motoriniai nervai). Įsivaizduokite: smegenys ir nugaros smegenys – tarsi centriniai valdymo punktai, o periferiniai nervai išsišakoja į kiekvieną organizmo kampelį.

Jutiminiai nervai renka informaciją apie išorinius dirgiklius ir perduoda ją į smegenis, o motoriniai nervai parūpina atsaką. Taip mūsų kūnas gauna ir siunčia signalus, kurie leidžia reaguoti į tai, kas vyksta aplink.

Kaip nervai atpažįsta skausmą?

Pavyzdžiui, jeigu netyčia užlipate ant akmenuko, jūsų pėdos nervai turi atskirti aštrų dirgiklį nuo paprasto, švelnaus prisilietimo. Tai vyksta todėl, kad skirtingi nervų pluoštai reaguoja į skirtingus stimulus – vieni perduoda informaciją apie švelnų lietimą, o kiti – apie stipresnį spaudimą ar net skausmą.

Yra specialios skausmo receptorių ląstelės, vadinamos nociceptoriais. Jie suaktyvėja, kai audiniai yra sužeidžiami arba patiria stiprią įtampą, net jei oda lieka nepažeista. Sukėlęs impulsas akimirksniu keliauja į nugaros smegenis ir iš ten – į smegenis. Visa ši kelionė trunka tik akimirką.

Nugaros smegenų vaidmuo skausmo reakcijose

Nugaros smegenys – tai informacijos greitkelis, kuriuo signalai juda į abi puses tarp kūno ir smegenų. Tačiau nugaros smegenys atlieka daugiau nei tik perduoda pranešimus. Dalis jų savarankiškai valdo refleksus – paprastas, automatiškas reakcijas į skausmą.

Ypač svarbi yra nugaros smegenų vieta, vadinama užpakaline rago dalimi. Ji iškart nukreipia signalą tiek į smegenis, tiek atgal į judesių kontrolės zonas – todėl koją nuo akmenuko dažnai atitraukiame net nespėję suvokti, kad skausmas mus tik ką pasiekė.

Smegenų vaidmuo skausmo pojūčiuose

Nors pirminė reakcija vyksta refleksiškai, patyrę skausmą signalai pasiekia smegenis. Čia viskas tampa kur kas sudėtingiau: skausmas ne tik užfiksuojamas, bet ir priskiriamas tam tikroms patirtims, prisiminimams ir net emocijoms.

Pirmasis etapą – talamas. Tai tarsi kontrolės centras, kuris nukreipia signalus į skirtingas smegenų vietas, kuriose nustatoma skausmo vieta, lyginamas jo stiprumas, analizuojamas ir siejamas su ankstesnėmis patirtimis. Ar dūris buvo aštrus? Galbūt priminė anksčiau patirtą panašų sužeidimą?

Skausmo signalai taip pat pasiekia limbinę sistemą – smegenų dalį, atsakingą už emocijas. Todėl skausmas dažnai sukelia ne tik fizinę, bet ir emocinę reakciją: galite pajusti nerimą, pyktį ar net pradėti verkti. Gali padažnėti širdies plakimas, išmušti prakaitas – visa tai rodo stiprų nervų sistemos atsaką net ir į paprastą žingsnį ant akmenuko.

Skausmo suvokimą lemia daugybė veiksnių

Nors atrodo, kad skausmo pojūtis yra aiškiai apibrėžtas, iš tiesų tai sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio aplinkybių. Nuotaika, emocinė būsena, praeities traumos, netgi lūkesčiai gali pakeisti, kaip šiuo metu jaučiate skausmą. Todėl tas pats dirgiklis skirtingų žmonių ar skirtingais gyvenimo momentais gali būti jaučiamas skirtingai.

Jei tą akmenuką užlipote po ginčo arba po džiuginančios naujienos, patirtis gali būti visiškai kitokia. Taip pat svarbūs ir ankstesni įvykiai – jei prieš tai žaizda buvo užsikrėtusi, šįkart skausmas atrodys grėsmingesnis. Depresija ir ilga trunkantis skausmas taip pat gali būti glaudžiai susiję tarpusavyje.

Kaip ūmus skausmas pereina į lėtinį

Paprastai, kai žaizda užgyja, skausmo pojūtis išnyksta, nes nociceptoriai nebejaučia audinių pažeidimo. Toks trumpalaikis, praeinantis skausmas vadinamas ūmiu. Tačiau kartais receptorinės ląstelės toliau siunčia signalus, nors akivaizdaus sužeidimo jau nebėra. Taip atsitinka esant ligoms, kurios nuolat žaloja audinius, pavyzdžiui, artritui.

Retkarčiais net be aiškios priežasties nervų sistema tarsi „įstringa“ skausmo režime – nociceptoriai nuolat siunčia signalus, nors aiškios žalos nėra. Tokios būklės vadinamos lėtiniu skausmu, kurį sunku paaiškinti ir dar sudėtingiau gydyti.