Kas yra endometriozė?

Endometriozė – tai lėtinė liga, kai audiniai, panašūs į gimdos gleivinę, pradeda augti už gimdos ribų. Tai gali sukelti stiprų skausmą, nevaisingumą ir įvairius virškinimo ar šlapinimosi sutrikimus. Ši liga paveikia ir fizinę, ir emocinę savijautą, todėl kasdienis gyvenimas gali smarkiai pasikeisti.

Kur gali pasireikšti endometriozė

Nors iš pradžių manyta, kad endometriozė pažeidžia tik reprodukcinius organus, moksliniai tyrimai atskleidė, kad ligos židiniai gali atsirasti praktiškai bet kurioje kūno vietoje. Dažniausiai endometriozė aptinkama ant kiaušidžių, kiaušintakių, gimdos, pilvaplėvės, gimdą laikančių raiščių ir šalia tiesiosios žarnos esančioje erdvėje. Taip pat židiniai gali išplisti į pūslę, žarnyną, apendiksą, o retais atvejais – net į inkstus, diafragmą, kepenis ar plaučius. Pastaraisiais metais užfiksuotas net pirmasis atvejis, kai endometriozė buvo rasta blužnyje.

Didžioji dalis atvejų apima dubens sritį, tačiau nedidelė dalis židinių gali būti už dubens ribų. Pavyzdžiui, žarnyno endometriozė nustatoma iki 12 % ligonių, dažniausiai – tiesiojoje ar riestinėje žarnoje. Šlapimo takų pažeidimai pastebimi rečiau, dažniau šlapimo pūslėje nei šlapimtakiuose.

Kas sukelia endometriozę?

Tikslios endometriozės priežastys iki šiol nėra aiškios, tačiau vyrauja kelios pagrindinės teorijos. Viena iš jų – metaplazijos teorija, kuri teigia, jog ląstelės kūno vidiniuose paviršiuose gali transformuotis į į gimdos gleivinę panašius audinius, dėl tam tikrų vystymosi nukrypimų dar embriono stadijoje. Šis požiūris leidžia paaiškinti, kodėl endometriozė randama net ankstyvame amžiuje ar asmenų, gimusių be gimdos.

Kita hipotezė – atbulinės menstruacijos teorija, pagrindžianti, jog dalis menstruacijų kraujo per kiaušintakius patenka į pilvo ertmę, kur audiniai ima augti. Šis aiškinimas nepaaiškina visų atvejų, nes dauguma menstruojančiųjų patiria atbulinę menstruaciją, tačiau serga tik apie dešimtadalis. Be to, ši teorija neatsako, kodėl židiniai randami kitose kūno vietose arba vaikams. Šiuo metu vedančiu paaiškinimu laikomas ląstelių transformacijos modelis.

Labai svarbus ir paveldimumo veiksnys – jei šeimoje yra sirgusių endometrioze, rizika susirgti ar patirti sunkesnius simptomus padidėja. Naujausi genetiniai tyrimai pastebi ryšį tarp endometriozės ir kitų uždegiminių ar skausmingų ligų: astmos, migrenos, fibromialgijos, osteoartrito, dirgliosios žarnos sindromo.

Be genetinio fono, nagrinėjamas ir imuninės sistemos sutrikimų, hormonų, oksidacinio streso, kamieninių ląstelių ar kitų mechanizmų indėlis. Gali būti, kad ši liga klausoma daugiau nei vieno veiksnio.

Endometriozės požymiai

Endometriozės simptomai kiekvienam gali būti labai skirtingi. Dažniausias nusiskundimas – lėtinis dubens skausmas, tačiau pastebimi ir kiti ženklai. Daugelis skundžiasi skausmingomis menstruacijomis ar lytiniais santykiais, sunkumais tuštinantis ar šlapinantis, dideliu nuovargiu, nevaisingumu, depresija ar nerimu. Dažnai atsiranda virškinimo sutrikimų, pavyzdžiui, vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, stiprus pilvo pūtimas (taip vadinamas „endo pilvas“) ar net pykinimas.

• Lėtinis ar ciklinis dubens skausmas
• Skausmingi mėnesiniai
• Skausmas lytinių santykių metu
• Skausmingas tuštinimasis ar šlapinimasis
• Nuolatinis nuovargis
• Nevaisingumas
• Depresija ar nerimas
• Vidurių užkietėjimas ar viduriavimas
• Pykinimas
• Stiprus pilvo pūtimas

Simptomų pobūdis nebūtinai priklauso nuo endometriozės išplitimo ar stadijos – lengvos formos pacientė gali patirti stiprius skausmus, o sunkesnės stadijos asmuo – jokių nusiskundimų.

Pajutus šiuos simptomus, svarbu apsilankyti pas gydytoją, atkreipti dėmesį į požymių atsiradimo laiką, šeimos ligų istoriją ar nevaisingumą be aiškios priežasties.

Kodėl diagnozė dažnai vėluoja?

Endometriozė dažnai nustatoma pavėluotai. Vidutiniškai nuo pirmųjų simptomų iki tikslios diagnozės praeina 7–9 metai. Tam įtakos turi keli veiksniai: visuomenės žinių trūkumas, įprasto moterų skausmo nuvertinimas, kai kurių simptomų maskavimas hormoninėmis priemonėmis ar kontraceptikais.

Toks uždelstas atpažinimas leidžia ligai progresuoti, gali padidėti nevaisingumo grėsmė, sukelti ilgalaikių sveikatos ar psichologinių padarinių ir sukelti papildomų finansinių išlaidų netikslingoms konsultacijoms ar gydymui.

Kaip diagnostuojama endometriozė?

Pagrindinis endometriozės nustatymo būdas yra histologinis audinio ištyrimas – tai atliekama chirurginiu būdu, dažniausiai laparoskopijos metu. Operacijos metu iš įtartinų židinių paimami audinio mėginiai, kurie mikroskopuojami ir patvirtinama diagnozė.

Prieš operaciją gydytojai gali paskirti papildomų tyrimų, tokių kaip kraujo tyrimai, ultragarsas, magnetinio rezonanso tomografija ar kolonoskopija, padedančių atmesti kitas ligas arba tiksliau suplanuoti operaciją. Visgi šie tyrimai negali galutinai patvirtini ar paneigti endometriozės.

Neretai diagnostika užtrunka, nes reikia atlikti daug tyrimų, o kai kuriais atvejais gydytojai rekomenduoja iš karto atlikti laparoskopiją siekiant išvengti papildomų laiko ir išlaidų.

Į ką kreiptis, jei įtariate endometriozę?

Jei manote, kad galite sirgti endometrioze, patartina kreiptis į gydytoją, kuris specializuojasi būtent šios ligos gydyme. Geriausia rinktis ginekologą, kuris daugiausia dėmesio skiria endometriozės ir lėtinio dubens skausmo pacientams. Prieš apsisprendžiant dėl gydytojo, verta pasidomėti jo patirtimi, domėtis, kaip dažnai jis atlieka endometriozės šalinimo operacijas bei koks jo požiūris į ligos gydymą.

Endometriozės gydymas

Šiuo metu laikoma, kad efektyviausias būdas pašalinti endometriozės židinius – tai jų chirurginis šalinimas (ekscizija). Chirurgija reikalauja aukštos gydytojo kvalifikacijos, tačiau padeda veiksmingai sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Antras populiariausias chirurgijos būdas – židinių paviršius aprimdomas (abliacija), tačiau tuomet gilesni audinių sluoksniai išlieka, ir neįmanoma ištirti ar jie visiškai pašalinti.

Be chirurgijos pacientams gali būti taikomas simptominis gydymas – skiriami skausmą malšinantys vaistai, hormoninės kontraceptinės priemonės, tam tikri hormonų agonistai ar antagonistai. Šie vaistai nepašalina pačios ligos, tačiau sušvelnina pojūčius. Tam tikri hormoniniai preparatai, ypač ilgalaikio veikimo, gali turėti reikšmingą šalutinį poveikį, todėl jie taikomi ribotą laiką.

• Chirurginis židinių pašalinimas (ekscizija)
• Skausmą mažinantys vaistai
• Hormoninė kontracepcija
• Hormonų agonistai ar antagonistai

Be to, kai kurie pacientai renkasi papildomas alternatyvias priemones: žolinius preparatus, akupunktūrą, priešuždegiminę mitybą ar atsipalaidavimo pratimus, šilumos kompresus, laisvesnius drabužius.

Reikia žinoti, kad endometriozė nėra visiškai išgydoma – net atlikus operaciją, židiniai gali atsinaujinti. Gydymo tikslai priklauso nuo individualių poreikių: vieniems svarbiausia sumažinti skausmą, kitiems – atkurti vaisingumą ar pristabdyti ligos progresavimą.

Galimos rizikos ir komplikacijos

Negydoma endometriozė kelia ilgalaikių problemų. Uždegimas skatina sąaugų (randų) formavimąsi, kurie gali trukdyti organų veiklai, išbalansuoti vidaus organų padėtį ir sukelti nevaisingumą. Ilgainiui galimos ir rimtesnės komplikacijos:

• Dubens dugno funkcijos sutrikimai
• Žarnų nepraeinamumas
• Nefunkcionuojantys inkstai
• Žarnyno ar šlapimo pūslės funkcijos praradimas
• Padidėjusi kiaušidžių vėžio rizika

Santrauka

Endometriozė – tai būklė, kai už gimdos ribų auga į gimdos gleivinę panašūs audiniai, sukeliantys lėtinius skausmus, nevaisingumą ir kitus sveikatos sutrikimus. Nors ši liga itin dažna, vidutiniškai diagnozė nustatoma tik po kelerių metų. Pagrindinis gydymo metodas – chirurginis židinių šalinimas, tačiau ir papildomos priemonės padeda sumažinti simptomų sunkumą. Negydoma endometriozė gali sukelti rimtas komplikacijas ir ilgalaikį gyvenimo kokybės prastėjimą.