Kodėl jaučiate vidinį drebėjimą kalbėdami apie jausmus

Vidinis drebėjimas kalbant apie jausmus nėra retas reiškinys – daugelis žmonių patiria lengvą nerimą, įtampą ar fizinius pojūčius, kai reikia atvirai kalbėti apie savo emocijas. Dažnai tas „drebėjimas viduje“ pasireiškia kaip plazdėjimas, nerimas, kūno įtempimas ar net subtilus delnų prakaitavimas. Kodėl taip nutinka? Kokie procesai už to slypi ir kaip su tuo susitvarkyti? Panagrinėkime giliau, pasitelkdami psichologinius ir neurobiologinius argumentus.

Kas yra vidinis drebėjimas?

Vidinis drebėjimas yra subjektyvus pojūtis, kai žmogus jaučia tarsi šiek tiek virpa viduje, nors išoriškai tai gali nesimatyti. Šis reiškinys dažnai lydi stipresnes emocines reakcijas, ypač nerimą, baimę ar gėdą. Tačiau vidinis drebėjimas gali atsirasti ir kalbant apie teigiamus, svarbius jausmus – pavyzdžiui, prisipažįstant meilėje ar dalinantis džiaugsmu.

Nuo kūno iki smegenų – kas vyksta, kai kalbame apie jausmus?

Kalbant apie jausmus, į darbą įsijungia sudėtingas fiziologinių ir psichologinių procesų tinklas. Smegenys, ypač limbinė sistema, atsakinga už emocijas, siunčia signalus visam kūnui. Tokiu metu suaktyvėja simpatinė nervų sistema, prasideda „kovos ar bėgimo“ reakcija (fight or flight response), kuri paruošia organizmą galimai grėsmei arba iššūkiui.

Dėl šių procesų galite pajusti fizinius pokyčius: pagreitėja širdies plakimas, padažnėja kvėpavimas, įsitempia raumenys, suaktyvėja prakaitavimas. Tai natūrali kūno reakcija į emocinį stresą. Net jei realios grėsmės nėra, vien mintis apie atvirą kalbėjimą gali sukelti kūno reakciją, kurią jaučiame kaip vidinį drebėjimą.

Kodėl kyla įtampa kalbant apie jausmus?

Socialinė patirtis ir emocinis saugumas

Nuo vaikystės išmokstame, kad tam tikros emocijos – pavyzdžiui, liūdesys ar pyktis – nėra visada priimtinos aplinkiniams. Jeigu vaikystėje ar paauglystėje sulaukėte menkinimo, buvo draudžiama rodyti jausmus, gali būti sunku atsiverti ir suaugus. Tuomet kalbant apie emocijas kyla vidinis konfliktas – noras būti išklausytam susiduria su baime būti nesuprastam ar atstumtam.

Nežinomybės baimė

Atvirumas apie jausmus dažnai siejamas su pažeidžiamumu. Neretai kyla klausimai: „Kaip mano žodžius priims? Ar nesužeisiu kito? Ar pats nepatirsiu atstūmimo?“ Tokie rūpesčiai stiprina nerimo jausmą ir fiziologines reakcijas kūne.

Pagrindinės priežastys – kodėl jaučiate vidinį drebėjimą

• Stresas prieš atvirumą: Bandant išsakyti jautrias mintis, smegenys suvokia situaciją kaip potencialiai pavojingą, todėl mobilizuoja organizmą.
• Prasta emocijų raiška: Jei nesate pratę įvardinti jausmų ar jų reikšti, kalbėjimas apie juos tampa neįprasta, iššūkį kelianti veikla.
• Ankstesnė neigiama patirtis: Buvę atstūmimai ar ignoravimas didina nerimą ir fiziologinį atsaką.
• Socialinės normos: Kai kurios kultūros ar šeimos nepriima atviro emocijų reiškimo, todėl atsivėrimas kelia įtampą.
• Žemas savęs vertinimas: Abejonės dėl savo jausmų pagrįstumo ar vertingumo didina vidinę sumaištį.

Kuo šis drebėjimas skiriasi nuo kitų simptomų?

Svarbu atskirti vidinį drebėjimą nuo kitų sveikatos sutrikimų. Jei pojūčiai pasireiškia tik emocinio atvirumo akimirkomis ir neatsiranda kitose situacijose, dažniausiai jie susiję su emocine būsena, o ne su neurologinėmis ar endokrininėmis ligomis. Tačiau jei drebėjimas yra pastovus, pasirodo be aiškios priežasties arba trukdo kasdienai, verta pasitarti su gydytoju.

Patarimai: kaip sumažinti vidinį drebėjimą kalbant apie jausmus?

1. Pasiruoškite pokalbiui

Pagalvokite, ką norite pasakyti. Kartais net keli užrašyti žodžiai ar mintys gali suteikti daugiau aiškumo, sumažinti sumaištį ir padėti jaustis ramiau.

2. Praktikuokite emocinę išraišką

Kaip ir bet kuri kita kompetencija, gebėjimas kalbėti apie jausmus lavinamas praktika. Pradėkite nuo nesudėtingų situacijų, pavyzdžiui, trumpai pasidalinkite, kaip jaučiatės po darbo dienos su artimu žmogumi, arba rašykite jausmų dienoraštį.

3. Kvėpavimo ir atpalaidavimo technikos

Prieš pokalbį kelis kartus giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpkite, susitelkite į dabarties akimirką. Tai sumažina streso hormonų lygį ir padeda grįžti į emocinę pusiausvyrą.

4. Prisiminkite – emocijos yra natūralios

Nėra teisingų ar neteisingų jausmų, ir visos emocijos nusipelno būti priimtos. Net jei jus apima drebėjimas ar nerimas, tai nereiškia, kad elgiatės netinkamai.

5. Ieškokite paramos

Jei sunku išdrįsti kalbėti apie jausmus ar nerimas tampa nuolatinis, pravartu pasikalbėti su psichologu ar emocinės pagalbos specialistu. Užsiėmimai ir konsultacijos padeda suprasti savo emocijas ir išmokti su jomis gyventi.

Dažniausi mitai apie kalbėjimą apie jausmus

• Mitai: Kalbėti apie jausmus yra silpnumo požymis.
• Faktai: Priešingai – gebėjimas įvardyti ir reikšti emocijas rodo psichologinį brandumą ir stiprybę.
• Mitai: Tik jautrūs žmonės dreba arba bijo kalbėti apie emocijas.
• Faktai: Toks kūno atsakas būdingas daugumai – nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar charakterio.

Kada reikėtų sunerimti?

Jei vidinis drebėjimas tampa stiprus, prasideda panikos atakos, kartu pasireiškia dusulys, galvos svaigimas ar nuolatinis nerimas, rekomenduojama kreiptis į sveikatos specialistus. Tai gali būti generalizuoto nerimo sutrikimo ar kitos psichologinės būklės požymis.

Reziumė

Vidinis drebėjimas kalbant apie jausmus – natūrali reakcija, kylanti dėl mūsų biologinių, psichologinių ir socialinių ypatybių. Šią būklę lemia streso hormonų išsiskyrimas, išmokti elgesio modeliai bei asmeninė patirtis. Pripažinus savo emocijas ir lavinant gebėjimą apie jas kalbėti, galima sumažinti diskomfortą ir sustiprinti vidinį pasitikėjimą savimi. Atvirumas apie jausmus yra drąsus žingsnis į artimesnius, atviresnius santykius ir stipresnį emocinį atsparumą.