Kodėl per baimę kyla vidinis virpėjimas

Baimė – natūrali emocija, kurią patiria kiekvienas žmogus. Tačiau susidūrus su bauginančia situacija ar stresu daugelis pastebi savyje keistą pojūtį: vidinį virpėjimą, lyg visas kūnas giliai viduje imtų tiesiog drebėti, nors galbūt išorės stebėtojas šio judesio net nematytų. Kodėl taip nutinka ir ką šis jausmas reiškia mūsų kūnui bei psichikai? Tai – svarbus klausimas, siekiant geriau suprasti savo emocines reakcijas ir pasirūpinti vidine pusiausvyra.

Kaip mūsų kūnas reaguoja į baimę?

Kai susiduriame su grėsme ar net menkiausiu pavojumi, mūsų nervų sistema nedelsdama aktyvuoja „kovok arba bėk“ reakciją. Tai yra senovinis, gyvybiškai svarbus mechanizmas, saugantis žmogų nuo pavojų jau tūkstančius metų. Reakcijos metu organizmas stengiasi greitai mobilizuoti energijos atsargas, padidinti raumenų pasirengimą veiksmui ir optimizuoti pojūčius.

Baimė stipriai paveikia šiuos fiziologinius procesus:

• Aktyvuojama simpatinė nervų sistema.
• Išsiskiria streso hormonai – adrenalinas, noradrenalinas, kortizolis.
• Sumažėja kraujo tekėjimas į „nereikalingus“ organus ir padidėja į raumenis.
• Padidėja širdies susitraukimų dažnis, padažnėja kvėpavimas.

Vidinis virpėjimas yra viena šių reakcijų pasekmių.

Kas yra vidinis virpėjimas?

Vidinis virpėjimas – tai nematomas, tačiau aiškiai jaučiamas kūno drebėjimas ar vibracija, tarsi vibracijos šaltinis būtų kažkur viduje. Skirtingai nuo pastebimo rankų ar kūno drebulio, vidinis virpėjimas neturi išorinių požymių ir dažniau pasireiškia kaip subjektyvus pojūtis – žmogus jaučia lyg vidaus „elektrą“, šilumos bangas, švelnų drebėjimą ar net spaudimą.

Kokie fiziologiniai mechanizmai slypi už šio pojūčio?

Medicinos ir psichologijos šaltiniuose aiškinama, kad vidinio virpėjimo jausmas stipriai susijęs su nervinių impulsų ir raumenų paruošimo veiklai procesu:

• Baimės metu nervų sistema perduoda daug stipresnius signalus į raumenis.
• Nors kūnas realiai nestartuoja bėgti ar kovoti, viduje vyksta „įkrovimas“ – kaupiasi energija, jaudinami raumenys.
• Mažesni, taip vadinami mikrodrebuliai, dažnai nejuntami ar nepastebimi aplinkiniams, tampa jaučiamu „vidiniu drebėjimu“.

Ypač šis reiškinys išryškėja, kai žmogus susiduria ne su fiziniu pavoju, o su psichologiniu stresu, vidiniais išgyvenimais, socialiniu nerimu ar netikėtomis grėsmėmis.

Ar vidinis virpėjimas – ligos požymis?

Vidinis virpėjimas dažniausiai nėra fizinės ligos simptomas. Tai daugiausiai psichologinės kilmės reiškinys, susijęs su mūsų kūno atsaku į nerimą, staigų išgąstį ar kitą stipriai išgyvenamą emociją. Tačiau kai kurie žmonės išsigąsta, manydami, kad tai – rimtesnės sveikatos problemos ženklas.

Kada reikia sunerimti?

Jei vidinis virpėjimas pasireiškia dažnai, nepraeina net nusiraminus, lydi kiti simptomai (silpnumas, stiprūs galvos skausmai, regėjimo sutrikimai, sąmonės pritemimas), svarbu kreiptis į gydytoją. Tokiu atveju gali būti reikalinga detalesnė neurologinė, endokrinologinė ar psichologinė apžiūra. Dažniausiai vis dėlto vidinis virpėjimas ištinka sveikus žmones reaguojant į stresą, emocinius arba socialinius iššūkius.

Kaip sumažinti vidinio virpėjimo pojūtį?

Nors vidinis virpėjimas yra natūrali baimės pasekmė, kai kuriems žmonėms jis gali būti labai nemalonus arba trikdantis kasdienybę. Galima imtis kelių veiksmų, padedančių valdyti šį pojūtį:

• Gilus kvėpavimas. Lėti, gilūs įkvėpimai sumažina streso hormonų kiekį kraujyje bei normalizuoja nervų sistemos veiklą.
• Fizinė veikla. Lengvi pratimai, vaikščiojimas arba tempimo pratimai padeda išsklaidyti susikaupusią stresinę energiją ir sumažinti „įkrauto“ kūno jausmą.
• Dėmesio valdymo praktikos. Mindfulness, meditacija ar net paprasčiausias dėmesio nukreipimas į aplinkos stebėjimą sumažina vidinio fokusavimo į nerimą intensyvumą.
• Atsipalaidavimo technikos. Muzika, progresyvus raumenų atpalaidavimas, autogeninė treniruotė padeda išspręsti kūno įtampą.

Mitai apie vidinį virpėjimą

Žmonės, susidūrę su vidiniu virpėjimu, dažnai ima ieškoti informacijos internete ir susiduria su įvairiais negrįstais teiginiais. Svarbu žinoti, kas pagrįsta mokslu, o kas – tik mitas:

• Mitas: Vidinis virpėjimas visada reiškia ligą.
  Faktas: Dažniausiai šis pojūtis – visiškai natūrali psichologinio streso ar baimės pasekmė.
• Mitas: „Vidinis drebėjimas“ – tik silpnų žmonių požymis.
  Faktas: Šį pojūtį patiria net profesionalūs sportininkai, karo veteranai, gydytojai prieš svarbias operacijas – tai žmogui būdinga reakcija.
• Mitas: Jei jaučiate vidinį virpėjimą, nereikia nieko daryti – jis tiesiog praeis.
  Faktas: Kartais padėti gali specialios streso valdymo technikos, jei pojūtis trukdo kasdienybę arba labai neramina.

Kada kreiptis pagalbos?

Jei vidinio virpėjimo pojūtis pasikartoja nuolat, ima riboti įprastą veiklą, lydi panikos atakos, nemiga arba nerimo sutrikimo požymiai, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Specialistai padeda ne tik diferencijuoti simptomus, bet ir sudaro asmeniškai tinkamą pagalbos bei valdymo planą.

Išvada

Vidinis virpėjimas baimės akivaizdoje – tai efektyvios, bet daugeliui šiuolaikiniame gyvenime jau nebūtinos, organizmo gynybinės reakcijos dalis. Tai natūralus, fiziologiškai paaiškinamas reiškinys, susijęs su energijos ir raumenų pasirengimu veikti. Nors šis pojūtis kartais kelia nerimą, dažniausiai jis nėra pavojingas ir gali būti sumažintas tinkamomis streso bei nerimo valdymo priemonėmis. Svarbiausia – gebėti atpažinti savo kūno siunčiamus signalus ir priimti juos kaip natūralios, sveikos gyvybės ženklą.