Kodėl po nemalonių pokalbių norisi saldaus maisto

Ar pastebėjote, kad po įtempto pokalbio ar ginčo kyla noras pasilepinti saldžiu skanėstu? Nesate vieni – daugelis žmonių susiduria su stipriu saldumynų troškimu patyrus emocinį stresą. Šis reiškinys nėra atsitiktinis – jį lemia mūsų smegenų, hormonų bei emocijų sąveika, turinti gilias psichologines ir fiziologines priežastis. Išsamiau panagrinėsime, kodėl po nemalonių pokalbių kyla noras saldaus maisto, kaip tai veikia kūną ir ar verta pasiduoti šiam impulsui.

Stresas ir alkis – kaip susijusios emocijos bei mityba

Ką daro stresas mūsų organizmui?

Kai patiriame stresą – nesutarimus, konfliktus ar gėdingą situaciją pokalbio metu – mūsų kūnas reaguoja išskirdamas streso hormonus: kortizolį ir adrenaliną. Šie hormonai paruošia mus „kovoti arba bėgti“ situacijai. Tačiau ši fizinė reakcija dažnai nesuderinama su šiuolaikiniu gyvenimu, kuriame vietoje fizinio aktyvumo mes dažniausiai liekame savo vietoje, o stiprūs jausmai neturi natūralios iškrovos.

Stresas paveikia ir mūsų apetito reguliaciją. Pradžioje adrenalinas gali numalšinti alkio jausmą, tačiau viską nurimus, į sceną žengia kortizolis. Padidėjęs kortizolio lygis gali skatinti alkį, ypač norą vartoti daug energijos turinčius, lengvai prieinamus angliavandenius – tokie kaip saldumynai.

Emocinio valgymo šaknys

Žmogaus smegenims maistas nėra vien energijos šaltinis. Jis susijęs su malonumu, komforto pojūčiu, netgi atsiminimais. Daugelis vaikystėje patyrė, kad saldumynai ar mėgstami užkandžiai buvo susiję su apdovanojimais ar paguoda (pvz., „būk geras – gausi saldainį“). Ilgainiui susiformuoja asociacija: kai jaučiamės blogai, saldus maistas – greita paguoda.

Pavargus ar susierzinus, saldus užkandis trumpam pagerina nuotaiką. Tai vadinama emociniu valgymu. Tyrimai rodo, kad žmonės, linkę emocijas slopinti maistu, labiau svyruoja nuo nutukimo ar medžiagų apykaitos problemų.

Kas vyksta smegenyse, kai norisi saldaus maisto?

Dopaminas ir „atlygio sistema“

Saldumynai stimuliuoja smegenų atlygio centrus, išskirdami vadinamąjį „laimės hormoną“ dopaminą. Šis neurotransmiteris momentiškai sukuria malonumo pojūtį, leidžia trumpam pamiršti įtampą ar blogą nuotaiką. Kitais žodžiais, cukrus sužadina smegenų sistemas taip, kaip tai daro tam tikri vaistai ar net narkotinės medžiagos – tik žymiai švelnesniu, kasdieniškesniu pavidalu.

Nenuostabu, kad po įtemptų situacijų smegenys automatiškai „pasiūlo“ greitą sprendimą: saldų atlygį, kuris bent laikinai užblokuoja liūdesį ar įtampą. Tačiau toks poveikis trumpalaikis, o ilgalaikis emocinių problemų sprendimas priklauso ne nuo papildomo cukraus.

Hormonai ir cukraus troškimas

Streso metu, kaip minėta anksčiau, organizme suaktyvėja kortizolis. Šis hormonas ne tik didina norą valgyti, bet ir keičia pasirinkimo prioritetus – norisi ne salotų, o greitai pasisavinamų, energingų produktų. Saldūs užkandžiai iš tiesų trumpam nuramina centrinę nervų sistemą, sumažina įtampą. Tai net yra įrodę moksliniai tyrimai: didesnis cukraus kiekis kraujyje trumpam mažina grėsmės ar streso išgyvenimus.

Ar saldus maistas tikrai padeda?

Trumpalaikė pagalba vs. ilgalaikė žala

Saldus skanėstas gali padėti iš karto po nemalonaus pokalbio – keli gabalėliai šokolado laikinai sumažins įtampą, pagerins nuotaiką. Tačiau dažnas pasidavimas šiam norui turi savų pavojų – per ilgesnį laiką gali formuotis net sveikatai kenksminga priklausomybė nuo cukraus, didėti svoris, blogėti savijauta.

Svarbu suprasti, kad emocinio diskomforto problemos nebus išspręstos saldžiu užkandžiu – poveikis trumpalaikis, o pagrindinė priežastis (įtempto bendravimo sukeltos emocijos) lieka neišspręsta.

Išankstiniai nusistatymai ir mitai

Gajus mitas, jog „saldainis – geriausias raminamasis“. Tai nėra visiška tiesa. Cukrus tik malšina simptomus, bet neišsprendžia problemų šaknies. Be to, ilgai vartojant didelius kiekius cukraus, didėja rizika susirgti 2 tipo diabetu, širdies ligomis ar net depresija.

Kaip tvarkytis su troškimu saldžiam maistui po „sunkių“ pokalbių?

Sąmoningas pasirinkimas

Jei po konfliktų ar nemalonaus pokalbio norisi saldaus maisto, verta sustoti ir įsivardinti savo emocijas. Paklauskite savęs: ar tikrai esu alkanas, ar tiesiog bandau taip „užvalgyti“ stresą? Kartais paprastas pasivaikščiojimas, pokalbis su kitu žmogumi ar minutės meditacija gali būti daug veiksmingesni.

• Atsitraukite nuo situacijos: trumpai išeikite į gryną orą, pamėginkite pertraukti neigiamą mintį.
• Ieškokite alternatyvų: sveiki užkandžiai (riešutai, vaisiai) taip pat gali patenkinti šiek tiek saldaus skonio poreikį, bet neskatins priklausomybės nuo cukraus.
• Užsiimkite fizine veikla: sportas ar tiesiog laiptų užlipimas sumažina kortizolio lygį ir natūraliai pagerina nuotaiką.
• Vargina nuolatinis emocinis valgymas? Kreipkitės į specialistą – dažnai už tokių įpročių slypi gilesnės psichologinės priežastys.

Kai saldaus maisto norisi dažnai – verta susirūpinti

Jei po kiekvienos nemalonios situacijos pastebite stiprų norą valgyti saldumynus ir šis įprotis ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, rekomenduojama skirti dėmesio emocinės sveikatos stiprinimui. Ilgalaikis emocinis valgymas gali būti signalas apie streso, nerimo ar net depresijos problemas, todėl svarbu netylėti ir ieškoti pagalbos.

Apibendrinimas: šokoladas ar sveikesnis sprendimas?

Noras valgyti saldumynus po nemalonių pokalbių – natūrali, biologinė ir psichologinė reakcija į stresą. Ją paaiškina ne tik mūsų smegenų atlygio sistemos veikla, bet ir gilūs emociniai mechanizmai. Visgi ilgalaikėje perspektyvoje saldumynų troškimas neišsprendžia tikrosios problemos, o kartais net ją sustiprina. Vienkartinis pasimėgavimas saldėsiais nėra pavojingas, bet reguliarus emocinis valgymas – ženklas, kad laikas keisti stresą malšinančius įpročius. Stenkitės sąmoningai rinktis, stebėkite savo emocijas ir, jei sunku susitvarkyti pačiam, drąsiai kreipkitės profesionalios pagalbos. Jūsų vidinė pusiausvyra vertesnė už bet kokį šokoladinį batonėlį.