Kodėl po stipraus nerimo norisi susisukti į kamuoliuką

Stiprus nerimas – tai daugelio šiuolaikinių žmonių pažįstamas pojūtis, kuris pasireiškia ne tik mintimis, bet ir fizinėmis reakcijomis. Viena iš neįprastų, bet visiškai natūralių kūno reakcijų gali būti noras susisukti į kamuoliuką, atsitraukti nuo aplinkos, tarsi ieškant saugumo kokone. Kodėl kyla toks impulsas? Ar tai naudinga mūsų psichologinei būsenai? Straipsnyje nagrinėsime mokslinius paaiškinimus ir pateiksime rekomendacijas, kaip tinkamai pasirūpinti savimi, kai nerimas tampa sunkiai pakeliamas.

Kaip stiprus nerimas veikia kūną ir protą

Kūno reakcijos į nerimą

Patiriant stiprų nerimą, aktyvuojama mūsų organizmo „kovok arba bėk“ (angl. fight-or-flight) sistema. Ši reakcija kilo iš mūsų protėvių evoliucijos, kuomet išgyvenimas priklausė nuo greito ir efektyvaus reagavimo į grėsmę. Šiandien grėsmės dažnai yra nematomos – jas kelia mintys ar socialinė aplinka, o ne fizinis pavojus. Tačiau mūsų kūnas ir toliau reaguoja taip, lyg gresia pavojus: padažnėja pulsas, įsitempia raumenys, atsiranda noras giliai kvėpuoti arba susisukti į „apsauginę“ pozą.

Psichologiniai aspektai

Nerimas sukelia stiprią vidinę įtampą, kurią siekiame sumažinti natūraliais būdais. Susisukimas į kamuoliuką ar prisitraukimas kelių prie krūtinės – tai fizinė savisaugos laikysena, kuri, tyrimais pagrįsta, gali padėti nusiraminti. Ši poza asocijuojasi su apsauga ir saugumu, kurie yra esminiai žmogaus poreikiai streso atveju.

Kodėl norisi susisukti į kamuoliuką?

Saugumo instinktas

Evoliuciškai žmogus siekia pasislėpti ar sumažinti savo matomumą, kai jam pavojinga. Susisukimas į kamuoliuką – tai tarsi automatinė, pasąmoninė kūno reakcija, skirta sumažinti poveikį iš aplinkos ir sumažinti pažeidžiamumą. Tokia laikysena būdinga ir gyvūnams, kurie taip apsaugo gyvybiškai svarbius organus. Žmogaus kūne šis instinktas išlieka – todėl nerimo metu natūraliai norisi susitraukti, „apsikabinti“ save.

Kamputis ir komfortas – psichologinė užuovėja

Fizinis susisukimas dažnai siejamas su vaikystės laikotarpiu ar net praleistu laiku mamos gimdoje. Kūnas instinktyviai prisimena šias saugumo ir komforto zonas. Netolygūs, „maži“ judesiai ir siauresnė asmeninė erdvė sukuria emocinę apsaugą nuo per stiprių išorinių dirgiklių. Tyrimai rodo, kad grįžimas prie tokių savisaugos strategijų ne tik sumažina nerimo simptomus, bet ir padeda organizmui atgauti pusiausvyrą.

Ką šis kūno signalas išduoda apie mūsų emocijas?

Kūno ir proto ryšys

Kūnas ir protas veikia kaip viena sistema. Sustiprėjus psichologiniam diskomfortui, intuityviai ieškome būdų, kaip sumažinti vidinį sukrėtimą. Dažnai nesąmoningai renkame pozas, kurios atspindi mūsų jausmus. Susisukimas į kamuoliuką užima nedaug vietos, sumažina fizinį pažeidžiamumą ir atkuria vidinį saugumo jausmą, net jeigu objektyvios grėsmės nėra.

Streso mažinimo technikos

Susisukimas gali būti natūralus savisaugos mechanizmas, padedantis užduoti kūnui klausimą: „Ar dabar esu saugus?“ Šis veiksmas – tai tarsi laikinas pabėgimas į saugią erdvę. Panašų efektą galima pasiekti ir dirbant su kvėpavimu, meditacija ar praktikuojant sąmoningumą (angl. mindfulness). Tai – būdai, padedantys atstatyti emocinę pusiausvyrą bei pažinti savo kūno signalus.

Fizinių savisaugos pozų evoliucinis paaiškinimas

Kodėl gyvūnai ir žmonės instinktyviai susisuka?

Ne tik žmonėms, bet ir daugeliui žinduolių, grėsmės akivaizdoje instinktyviai norisi kuo labiau sumažinti savo dydį, apsaugoti pilvą – sritį, kurioje daug gyvybiškai svarbių organų. Gyvūnai, pajutę pavojų, susiriečia ar pasislepia guolyje. Tokia strategija sumažina sužeidimo riziką. Žmonėms, nors ir nebėra tiesioginės fizinės grėsmės, pvz., nuo plėšrūnų, šis instinktas išlieka. Nerimo atveju mūsų protas reaguoja taip, lyg aplinkui būtų pavojus, o kūnas atsako susitraukimu.

Kaip šį kūno signalą galima panaudoti saugant psichinę sveikatą?

Naudokite savisaugos pozas atsakingai

Nors susisukimas į kamuoliuką gali trumpam padėti sumažinti stresą, svarbu šio elgesio nepaversti pagrindiniu sprendimu. Tai – laikinas būdas ramiai išgyventi stipresnį nerimo priepuolį ar pereinamąją krizę, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būtina ieškoti gilesnių problemos sprendimų.

Papildomos nerimo valdymo strategijos

• Praktikuokite kvėpavimo pratimus: gilus ir sąmoningas kvėpavimas padeda sumažinti panikos ir nerimo simptomus, aktyvina parasimpatinę nervų sistemą.
• Išmėginkite raumenų atpalaidavimo technikas: lengva kūno įtampa, pavyzdžiui, trumpai susisukus, po to išlėtai išsitiesus, gali padėti atgauti ramybę.
• Kreipkitės pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą: jei nerimo epizodai dažni ar sunkiai ištveriami, verta ieškoti profesionalios pagalbos.
• Nesmerkite savęs: susisukimas į kamuoliuką yra natūrali, fiziologiškai paaiškinama reakcija. Supratimas apie šį impulsą gali sumažinti papildomą kaltės ar gėdos jausmą.

Mitai apie nerimą ir keistas kūno pozas

Nesveika ar gėdinga – melas

Plati visuomenės dalis klaidingai mano, kad noras susisukti, atsitraukti į save ar laikyvietę yra silpnumo ženklas. Tai nėra tiesa. Šių kūno pozų paskirtis – laikina apsauga, savotiškas atokvėpis nuo per didelės emocinės įtampos. Sveikas būdas – leisti sau patirti ir suprasti šiuos impulsus, bet išmokti ieškoti ir kitų, ilgalaikių pagalbos metodų.

Kada verta sunerimti?

Profesionalios pagalbos poreikis

Susisukimas į kamuoliuką ar poreikis slėptis tampa problema, jei toks elgesys kartojasi dažnai, trukdo kasdieniam gyvenimui ar prastina santykius su aplinkiniais. Jei kartu pasireiškia nemiga, nuolatinė įtampa, apetito sutrikimai ar panikos priepuoliai, būtina pasikalbėti su sveikatos specialistais.

Išvados ir rekomendacijos

Stiprus nerimas iššaukia natūralias organizmo reakcijas, o noras susisukti į kamuoliuką – viena iš jų. Tai fiziologiškai ir psichologiškai pagrįsta laikysena, kuria siekiame apsaugoti save bei atgauti vidinę pusiausvyrą. Svarbu leisti sau patirti šią būseną be savigraužos, tačiau kartu ieškoti būdų, kaip ilgainiui sumažinti nerimą – praktikuoti sąmoningumą, kvėpavimo pratimus ar tartis su psichologu. Kiekviena kūno reakcija siunčia mums žinutę – išmokime ją suprasti ir į ją reaguoti atsakingai.