Limfomos priežastys ir rizikos veiksniai

Limfoma – tai grupė kraujo vėžio ligų, kurios pasireiškia pakitus limfocitams – baltųjų kraujo kūnelių tipui. Kai šios ląstelės nekontroliuojamai dauginasi, jos neišvengiamai kaupiasi organizme, nebežūsta natūraliai, o plinta ir gali pažeisti įvairius audinius bei organus. Limfomos priežastys yra sudėtingos: genetinis polinkis yra itin svarbus, tačiau specialistai vis dar tiksliai negali pasakyti, kodėl tam tikri limfocitai ima keistis.

Limfomos rizikos veiksniai

Tam tikri veiksniai gali padidinti tikimybę susirgti limfoma, nors turint rizikos veiksnių nereiškia, kad liga būtinai išsivystys. Šie elementai padeda gydytojams įvertinti pavojus ir laiku pastebėti ligą.

• Amžius
• Lytis
• Imuninės sistemos veiklos sutrikimai
• Paveldimumas
• Infekcijos
• Cheminių medžiagų poveikis
• Ankstesni vėžiniai susirgimai ar gydymas
• Gyvensenos veiksniai, tokie kaip antsvoris ir mityba

Pagrindiniai rizikos aspektai

Limfoma nėra viena liga – egzistuoja daugybė tipų ir atšakų, iš kurių pagrindinės yra Hodžkino ir ne Hodžkino limfomos. Jų rizikos veiksniai, eiga bei ląstelių pokyčiai gali smarkiai skirtis.

Didelę įtaką limfomos vystymuisi turi amžius ir lytis. Daugumai žmonių limfoma diagnozuojama po 60 metų, tačiau Hodžkino limfoma dažniau aptinkama tarp 15 ir 40 metų amžiaus. Vidutinis Hodžkino limfomos diagnozavimo amžius yra jaunesnis, nei ne Hodžkino limfomos atveju.

Lyties įtaka taip pat svarbi: vyrai šiek tiek dažniau serga limfoma, tačiau, priklausomai nuo limfomos tipo, kai kurioms moterims rizika taip pat didesnė. Moterims dažnesnė mazginė sklerozinė Hodžkino limfoma – dažniausiai randama ir lengviausiai gydoma forma, taip pat tam tikros rūšies ne Hodžkino limfomos.

Imuninės sistemos reikšmė

Imunitetas yra labai svarbus limfomos vystymuisi, nes stipri gynybinė sistema padeda kontroliuoti limfocitų pokyčius. Su amžiumi imuninė sistema silpnėja, todėl senstant limfomos rizika didėja. Sunkūs imuninės sistemos sutrikimai, pavyzdžiui, stipriai išreikštas T-ląstelių sumažėjimas sergant tam tikromis infekcijomis ar vartojant imunitetą slopinančius vaistus po organų transplantacijos, tiesiogiai didina piktybinių limfomų pavojų.

Autoimuninės ligos, kaip vilkligė ar Sjogreno sindromas, taip pat yra susijusios su didesne limfomos rizika – kai kurių tyrimų duomenimis, net iki septynių kartų didesne nei bendroje populiacijoje.

Genetiniai aspektai

Paveldimumo negalime pakeisti, tačiau žinoma, kad šeimos nariai, turintys Hodžkino limfomos atvejų, serga šia liga kelis kartus dažniau. Visgi limfomos paveldėjimas nėra toks aiškus kaip kitų genetinių ligų – dažniau limfomos sukelia nauji mutaciniai pokyčiai, kurie gali atsirasti spontaniškai arba dėl radiacijos, cheminių medžiagų ar infekcijų.

Tikslūs genai, susiję su limfoma, dar tiriami. Dažniausiai pažeidžiami vadinamieji onkogenai, padedantys ląstelėms daugintis, ir naviko slopinimo genai, kontroliuojantys ląstelės žūtį. Jei vienas ar abu šie genai pakinta, ląstelės gali tapti nenormalios ir imti sparčiai daugintis.

Aplinkos ir infekcinės priežastys

Viena iš limfomos priežastinių grandžių – tam tikros bakterinės, virusinės ar parazitinės infekcijos. Tarp jų išskiriama:

• Campylobacter jejuni (dažnas viduriavimo sukėlėjas, siejamas su pilvo limfoma)
• Stiprus odos uždegimas (celiulitas) – padidina odos limfomos riziką
• Chlamydophila psittaci (plaučių infekcija) – siejama su akių limfoma
• Epšteino-Baro virusas – nuolat minimas kaip viena iš Burkito limfomos ir Hodžkino limfomos priežasčių
• Helicobacter pylori – siejamas su skrandžio MALT limfoma
• Hepatito C virusas – gali lemti ne Hodžkino limfomą dėl nenormalaus limfocitų augimo
• Žmogaus T-ląstelių limfotropinis virusas – itin pavojingas, sukelia agresyvią T-ląstelių limfomą

Taip pat aptariamas cheminių medžiagų, tokių kaip benzolas ir tam tikri pesticidai, poveikis. Tyrimų rezultatai dėl jų poveikio nevienareikšmiai, tačiau kai kurių rūšių pesticidai ir insekticidai siejami su didesne limfomos rizika.

Vėžio gydymo metodai, ypač intensyvios chemoterapijos režimai ar ilgalaikė radioterapija, taip pat padidina antrinės limfomos riziką. Naudojant naujesnes gydymo technologijas ši rizika pastaruoju metu mažėja.

Gyvensenos įtaka limfomos rizikai

Nors gyvenimo būdo veiksnius galima keisti, jų įtaka limfomos vystymuisi vis dar tiriama. Daugybė tyrimų rodo, kad pernelyg didelis kūno svoris didina Hodžkino limfomos riziką. Panašu, jog už kiekvienus papildomus 5 kg/m² kūno masės indekso rizika išauga apie 10 %.

Nors kūno masės indeksas (KMI) turi trūkumų ir neatskleidžia pilno sveikatos vaizdo, jis vis dar plačiai naudojamas pamatiniam įvertinimui. Didesnis kūno riebalų kiekis, ypač kai kalbama apie moteris ir transriebalus, siejamas su didesne ne Hodžkino limfomos tikimybe.

Ar svorio mažinimas individualiai sumažina limfomos pavojų – neaišku, tačiau sveika mityba ir normali kūno masė visada padeda stiprinti bendrą sveikatą bei imunitetą.

Retesniu atveju limfoma vystosi moterims su krūtų implantais, ypač jeigu naudojami tekstūruoti implantai. Visgi tokia tikimybė yra mažesnė nei 1 iš 1000 operacijų.

Limfomos paplitimas ir gydymas

Ne Hodžkino limfoma – viena dažniausių onkologinių ligų, sudaranti apie 4 % visų onkologinių diagnozių. Kai kuriais metais pranešama per kelias dešimtis tūkstančių naujų atvejų. Hodžkino limfoma retesnė.

Mažai agresyvių (lėtai augančių) limfomų atveju kartais taikoma stebėjimo taktika, vengiant ankstyvo gydymo vaistais. Kiti gydymo būdai – chemoterapija, radioterapija, imunoterapija, kamieninių ląstelių transplantacija bei CAR-T ląstelių terapija.