Pagrindinės epilepsijos priežastys

Epilepsija – viena dažniausių lėtinių neurologinių būklių pasaulyje, kuri pasireiškia pasikartojančiais priepuoliais dėl sutrikusios smegenų veiklos. Ji gali atsirasti bet kokiame amžiuje, nepriklausomai nuo lyties ar gyvenimo būdo. Nors kartais pavyksta nustatyti tikslią priežastį, dažnai ji lieka nežinoma. Nepaisant to, dauguma sergančiųjų gali sėkmingai suvaldyti savo būklę tinkamu gydymu ir gyventi pilnavertį gyvenimą.

Kas yra epilepsija?

Epilepsija – tai ilgalaikis sutrikimas, kai smegenyse periodiškai įvyksta priepuoliai. Priepuolis kyla dėl tam tikrų smegenų nervinių ląstelių staigaus, nekontroliuojamo aktyvumo, kuris trumpam sutrikdo įprastą smegenų darbą. Dėl to gali pakisti judesiai, sąmonė, pojūčiai arba elgesys.

Oficialiai epilepsija diagnozuojama tuomet, kai žmogus patiria mažiausiai du nepaaiškinamus priepuolius, kurie įvyksta daugiau nei parą vienas nuo kito. Nors ši būklė dažnai tęsiasi visą gyvenimą, daugelis pacientų, vartodami vaistus ar taikydami kitus gydymo būdus, beveik visiškai kontroliuoja priepuolius.

Kas yra priepuolis?

Priepuolis – tai staigus, nereguliuojamas elektrinis aktyvumas smegenyse, kuris trumpam sutrikdo jų įprastą veiklą. Dažniausiai smegenų ląstelės bendrauja koordinuotai, tačiau priepuolio metu visas tinklas tarsi „perkaista“, kas kelias sekundes ar minutes gali paveikti judesius, sąmonę, jausmus ar net elgesį.

Priepuoliai gali prasidėti vienoje smegenų dalyje arba apimti abi puses iš karto. Jų eiga bei požymiai kiekvienam žmogui gali būti skirtingi.

Galimos epilepsijos priežastys

Epilepsiją gali lemti daugybė skirtingų veiksnių, tačiau nemažai atvejų taip ir lieka be aiškaus atsakymo, kodėl liga išsivystė. Žemiau apžvelgiamos pagrindinės priežastys.

Paveldimumas ir genų įtaka

Kai kuriems žmonėms epilepsija iš dalies susijusi su paveldimumu. Tam tikri genų pokyčiai gali pakeisti nervinių signalų perdavimo būdą, padidindami priepuolių riziką. Epilepsijos atvejai šeimoje dažnai rodo genetinį polinkį, tačiau genai retai lemia ligą vieni – neretai pasireiškia ir kiti rizikos veiksniai.

• Dravet sindromas: sunkus vaikystėje prasidedantis epilepsijos tipas, susijęs su ilgais ir dažnais priepuoliais bei sulėtėjusiu vystymusi.
• Juvenilinė miokloninė epilepsija: dažnai prasideda paauglystėje, pasireiškia įvairiais priepuoliais – nuo trumpo sustingimo iki staigių rankų ar kaklo trūkčiojimų.
• Vaikystės nebuvimo priepuoliai: būdingas momentinis sustingimas ar „atsijungimas“, kuris dažniausiai trunka kelias sekundes.

Galvos traumos

Galvos smegenų sužalojimai, ypač smarkios traumos, yra svarbus veiksnys, sukeliantis epilepsiją. Priepuolių rizika ypač padidėja, jei po traumos pakenkiamos svarbios smegenų sritys arba išsivysto kraujavimas ar uždegimas. Simptomų pasireiškimas gali būti susijęs su traumos sunkumu ir praėjusiu laiku nuo įvykio.

• Skubūs priepuoliai: įvyksta per pirmas 24 valandas po traumos.
• Ankstyvieji priepuoliai: išsivysto per pirmą savaitę po sužeidimo.
• Vėlyvieji priepuoliai: prasideda po daugiau nei savaitės, vadinami potraumine epilepsija.

Smegenų struktūros pakitimai

Epilepsijos riziką didina ir įgimtos ar įgytos smegenų struktūros anomalijos. Jos gali pasireikšti dėl vystymosi sutrikimų, auglių, uždegimų arba kraujotakos sutrikimų, pavyzdžiui, insulto. Net ir tokiais atvejais, kai aptinkami pokyčiai, ne visiems žmonėms išsivysto epilepsija – įtakos turi kiti veiksniai.

• Fokalinė kortikos displazija: netaisyklingai susiformavusios nervinės ląstelės sukelia priepuolius.
• Hippokampo sklerozė: randėjimas dalyje smegenų, atsakingoje už atmintį, sutrikdo signalų perdavimą.
• Smegenų augliai: tiek piktybiniai, tiek gerybiniai navikai gali paveikti netoliese esančius audinius.
• Insultas: ypač vyresnio amžiaus žmonėms dėl pažeistų smegenų vietų gali atsirasti priepuolių.
• Perinatalinės smegenų traumos: deguonies trūkumas ar kraujavimas gimdymo metu padidina riziką.

Infekcijos

Įvairios infekcijos, sukeliančios smegenų uždegimą arba pažeidimą, taip pat dažnai nulemia epilepsiją. Rizika priklauso nuo ligos sunkumo, imuninės sistemos būklės ir kitų veiksnių.

• Neurocisticerkozė: parazitinė infekcija, dėl kurios smegenyse susidaro cistos ir sukelia priepuolius.
• Smegenų maliarija: sunkus maliarijos padarinys, galintis sukelti traukulius.
• TORCH infekcijos: perduodamos nėštumo metu infekcijos (pvz., toksoplazmozė ar raudonukė), galinčios paveikti vaisiaus vystymąsi.
• Bakterinis meningitas ir virusinis encefalitas: smegenų uždegimas, dažnai paliekantis randus ar kitus pažeidimus.
• Tuberkuliozė ir ŽIV: esant šiems susirgimams, kyla uždegimai arba papildomos infekcijos, didinančios priepuolių tikimybę.

Vystymosi sutrikimai

Kai kurios raidos problemos arba sindromai taip pat didina epilepsijos riziką. Dažnai kartu pasireiškia kiti neurologiniai simptomai.

• Autizmo spektro sutrikimas: iki trečdalio sergančiųjų turi traukulių, ypač esant intelekto negaliai.
• Rett, Angelman, FOXG1 ar Dup15q sindromai: šie genetiniai sutrikimai atsispindi tiek elgesyje, tiek nervų sistemos veikloje.

Alkoholis ir psichotropinės medžiagos

Alkoholis bei kai kurie narkotikai gali išprovokuoti priepuolius arba netgi paskatinti epilepsijos išsivystymą. Pavojų kelia ir staigus alkoholio ar tam tikrų vaistų vartojimo nutraukimas – ypač jei šie buvo vartoti ilgai.

• Stiprus alkoholis, ypač dideli kiekiai ar „baltas abstinencijos periodas“, dažnai tampa priepuolių priežastimi.
• Stimuliantai, tokie kaip kokainas ar amfetaminai, per daug suaktyvina smegenų veiklą.
• Benzodiazepinų ar kitų raminančių vaistų nutraukimas gali sukelti stiprių traukulių.

Nežinomos priežastys

Neretai, net ir ištyrus visus galimus veiksnius, tiksli epilepsijos priežastis nenustatoma – tokia forma vadinama idiopatine epilepsija. Manytina, kad tokiu atveju svarbūs keli skirtingi genų pokyčiai ir aplinkos įtaka.

Epilepsijos priepuolių rūšys

Priepuoliai skirstomi į dvi pagrindines grupes pagal tai, kur ir kaip jie prasideda smegenyse.

Židininiai (fokaliniai) priepuoliai

Šie priepuoliai prasideda vienoje smegenų zonoje ir dažnai pasireiškia pojūčių, judesių ar elgesio pokyčiais dažniausiai vienoje kūno pusėje. Pagal sąmonės būseną židininiai priepuoliai skirstomi į:

• Priepuoliai be sąmonės sutrikimo: žmogus būna sąmoningas, jaučia keistus pojūčius, mato šviesas, jaučia trūkčiojimus.
• Priepuoliai su sąmonės sutrikimu: žmogus tampa pasimetęs, nereaguoja, kartoja automatiškus judesius, pvz., lūpų laižymą.

Generalizuoti priepuoliai

Šiuo atveju sutrinka abiejų smegenų pusių veikla iš karto, dažniausiai pasireiškia stipriais ar visą kūną apimančiais priepuoliais:

• Absencijos: staigus, trumpas sąmonės praradimas, dažniausiai atrodo, kad žmogus „atsijungia“.
• Tonizuojantys priepuoliai: staigus raumenų sustingimas, kuris gali sukelti kritimą.
• Atoniniai priepuoliai: raumenų tonuso praradimas, sukeliantis griuvimą ar galvos kritimą.
• Kloniniai priepuoliai: pasikartojantys kūno dalių trūkčiojimai.
• Miokloniniai priepuoliai: staigūs trumpalaikiai trūkčiojimai, dažniausiai abiejose rankose.
• Toninis-kloninis priepuolis: dažniausiai žinoma kaip „didysis“ ar „grandinis“ priepuolis, kai ištinka raumenų sustingimas ir trūkčiojimai, dažnai netenkama sąmonės.

Pagrindiniai simptomai

Epilepsijos priepuoliai gali pasireikšti įvairiai, priklausomai nuo jų tipo. Dažniausi ženklai:

• Užsitęsęs, tuščias žvilgsnis
• Trūkčiojantys judesiai rankose ir kojose
• Kūno sustingimas
• Laikinas sąmonės praradimas
• Kvėpavimo sutrikimas priepuolio metu
• Nekontroliuojamas šlapinimasis ar tuštinimasis
• Staigus griuvimas be aiškios priežasties
• Kelioms sekundėms nustoja reaguoti kalbinant
• Pasimetęs, sutrikęs elgesys
• Galvos linkčiojimas ar ritmiškas akių mirksėjimas
• Klausos ar vaizdo iliuzijos, iškraipytas aplinkos pojūtis
• Déjà vu arba jamais vu – aplinkos pažinimo keistenybės

Priepuolis dažnai labai išvargina žmogų. Po jo dažnai laikoma, kad priepuolį patyręs žmogus jaučiasi pavargęs, gali būti sutrikęs ar neatsiminti įvykio.

Kada būna priepuolių?

Tam tikros aplinkybės ar situacijos gali paskatinti priepuolius tiems, kurie yra jautrūs. Svarbu atpažinti šiuos savo asmeninius „trigerius“, kad būtų galima jų išvengti.

• Miego trūkumas
• Vaistų vartojimo praleidimas
• Liga ar kūno temperatūros pakilimas
• Patiriamas stresas
• Kiti vaistai, galintys sąveikauti su priešepilepsiniais vaistais
• Per mažas cukraus kiekis kraujyje
• Hormonų pokyčiai (menstruacijos, brendimas, menopauzė)
• Mirgantys ar stiprūs šviesos šaltiniai
• Tam tikras maistas, garsai ar veikla
• Alkoholio perteklius
• Narkotinių medžiagų vartojimas

Kaip nustatoma epilepsija?

Vieno priepuolio patyrimas nebūtinai reiškia, kad žmogus serga epilepsija. Neurologas atlieka reikiamus tyrimus, įvertina būklę ir padeda išsiaiškinti, ar reikalingas gydymas. Tiriama ne tik simptomų istorija, bet prireikus atliekami šie tyrimai:

• EEG (elektroencefalograma): fiksuojamas smegenų elektrinis aktyvumas
• Vaizdavimo tyrimai (MRI, PET): vertinama ar nėra smegenų struktūros ar funkcijos sutrikimų
• Funkcinis MRI: matuojama kalbos ar atminties zonų funkcija
• SPEC tyrimas: kraujotakos pokyčiai priepuolio metu
• Smegenų veiklos stebėjimas su implantais – esant operacinei indikacijai
• Neuropsichologinis įvertinimas: tiriama atmintis, mąstymas, pažinimo funkcijos

Gydymo galimybės

Daugeliui žmonių priepuolius pavyksta kontroliuoti vaistais, tačiau kai kuriais atvejais reikalingos papildomos priemonės:

• Priešepilepsiniai vaistai – pagrindinė gydymo priemonė, padedanti suvaldyti priepuolius daugumai pacientų.
• Chirurginis gydymas taikomas, kai priepuoliai kyla iš vienos aiškios smegenų vietos – pašalinus ją, priepuoliai sumažėja ar visai išnyksta.
• Kai kurie žmonės gydomi nervų stimuliavimo implantais (vagusinio nervo ar reaguojančios nervų stimuliacijos prietaisais), kurie padeda sumažinti priepuolių skaičių.
• Ketogeninė dieta (daug riebalų, labai mažai angliavandenių) gali būti naudinga vaikams, kuriems vaistai nesuveikia, ir visada turi būti prižiūrima specialistų.

Svarbu vartoti paskirtus vaistus kaip nurodė gydytojas. Staiga jų nenutraukite, nes gali kilti stiprus priepuolis.

Gyvenimas su epilepsija

Didžioji dauguma sergančiųjų, gavę tinkamą gydymą, gali visiškai dalyvauti kasdienėje veikloje ir siekti savo tikslų. Bendradarbiavimas su sveikatos specialistais padeda sumažinti riziką ir užtikrinti kokybišką gyvenimą. Pritaikius gydymą ir vengiant priepuolius provokuojančių veiksnių, galima saugiai dirbti, vairuoti ar užsiimti mėgstama veikla.

Santrauka

Epilepsija – tai neurologinė liga, dėl kurios pasikartoja priepuoliai, sukeliami netaisyklingos smegenų elektrinės veiklos. Priepuoliai gali būti židininiai arba apimti abi smegenų puses, o simptomai bei sunkumas varijuoja, priklausomai nuo tipo. Diagnozę padeda nustatyti tokie tyrimai kaip EEG ar MRI. Daugumai žmonių priepuolius pavyksta kontroliuoti vaistais arba papildomomis priemonėmis, todėl gyvenimas su epilepsija gali būti visavertis, ypač laiku ir tinkamai gydant bei reguliariai lankantis pas gydytoją.