Kas yra persodinto audinio ir recipiento reakcija (GVHD)?

Po transplantacijos kartais išsivysto komplikacija, vadinama transplantato prieš šeimininką liga (GVHD). Ši būklė gali pasireikšti įvairiais požymiais, priklausomai nuo to, kurius organus ji paveikia.

Pagrindiniai simptomai

Skirtingi organai į GVHD reaguoja savaip. Dažniausiai pirmieji požymiai atsiranda odoje, virškinimo trakte ar kepenyse.

• Odos simptomai. Gali atsirasti bėrimas, primenantis nudegimą saulėje, dažniausiai ausyse, sprande, pečiuose, delnuose ir paduose. Bėrimas gali niežtėti ar skaudėti, plisti, retais atvejais susiformuoja pūslės.
• Virškinimo traktas. Dažnas ir staigus viduriavimas, stiprūs skausmai pilve, pykinimas, vėmimas, o kartais visai dingsta apetitas.
• Kepenų pažeidimo požymiai. Atliekant kraujo tyrimus gali paaiškėti padidėję bilirubino ar kepenų fermentų rodikliai, taip pat išryškėja gelta – akių baltymai pagelsta.

Lėtinė GVHD būna sunkiau valdoma. Ji gali pažeisti ne tik pagrindinius, bet ir kitus organus – simptomai dažniausiai būna įvairesni ir stipresni.

• Odos sustorėjimas ir sausėjimas, neretai apimantis ir nagus ar lytinių organų odą
• Pilvo tinimas, svorio kritimas dėl blogo maistinių medžiagų pasisavinimo
• Didesnis cholesterolio ir riebalų kiekis kraujyje – ženklas, kad kepenys nefunkcionuoja tinkamai
• Burnos išsausėjimas, jautrumas maistui, dantenų ligos
• Labai sausos, „smėlio“ pojūtį sukeliančios akys, suprastėjęs regėjimas
• Pastovus sausas kosulys, kvėpavimo nepakankamumas
• Raumenų skausmai arba silpnumo jausmas, sumažėjusi judesių amplitudė
• Lytinis skausmas dėl vidaus pokyčių (jei sergate moteriškos lyties lytinių organų GVHD)

Kaip nustatoma diagnozė

Dažnu atveju gydytojui užtenka būdingų simptomų pokalbio ir apžiūros metu. Jei įtariama lėtinė GVHD, ligos įrodymui dažnai prireikia papildomų tyrimų, nes kai kurie požymiai (pvz., odos bėrimai, opos burnoje) gali būti panašūs į kitus susirgimus.

Ligos sunkumas vertinamas pagal tai, kiek organų įtraukta ir kaip smarkiai jie pažeisti. Tyrimai rodo, kad maždaug pusei pacientų nustatomas vidutinio sunkumo GVHD, mažesnei daliai – lengvas ar sunkus sutrikimas.

Pokalbis su gydytoju

Kad būtų lengviau kontroliuoti ligą ir jos eigą, verta pasiruošti vizitui pas gydytoją. Jums gali būti naudinga aptarti:

• Ar reikia įvairių specialistų stebėsenos, priklausomai nuo organų pažeidimo?
• Kaip dažnai turėtų būti atliekamos kontrolinės apžiūros?
• Kiek paprastai trunka tokio pobūdžio liga?
• Ar galėčiau dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, skirtuose naujiems vaistams?
• Kokius naujus ar stiprėjančius simptomus būtina pastebėjus pranešti?
• Ką galėčiau daryti pats, kad pagerinčiau savo kasdienybę ir savijautą?

Gydymo galimybės

Gydymo plano sudarymą lemia simptomai bei jų sunkumas. Įprastai, jei liga nesunki, stebima dinamika. Pvz., esant tik odos bėrimui, galima naudoti hormoninių tepalų aplikacijas. Jei GVHD pažeidžia akis, skiriami specialūs lašai. Platesni arba sunkesni simptomai dažniausiai reikalauja imunitetą slopinančių vaistų.

Imunosupresantai

• Kortikosteroidai. Pirmo pasirinkimo vaistai: ūmios formos atveju dažnai skiriamas metilprednizolonas į veną kelioms savaitėms, lėtinės – išrašomas prednizolonas tablečių pavidalu. Kai tik įmanoma, jų dozės mažinamos.
• Kiti vaistai, dažnai vartojami kartu su steroidais: ciklosporinas, sirolimas, takrolimuzas.
• Alternatyvūs preparatai: azatioprinas, mikofenolato mofetilis.

Kiti gydymo būdai

• Imunomoduliuojantys vaistai sumažina uždegimą sukeliančius baltymus, pvz., talidomidas.
• Gydymas šviesa (pvz., metoksalenas) padeda gydyti odos pažeidimus.
• Antineoplastiniai vaistai slopina intensyvių imuninių ląstelių dauginimąsi (pvz., ibrutinibas, metotreksatas, pentostatinas, ruksolitinibas).
• Monokloniniai antikūnai yra biologiniai preparatai, veikiantys tikslius imuninės sistemos baltymus: alemtuzumabas, etanerceptas, infliksimabas, rituksimabas. Kadangi jie gana stipriai slopina imunitetą, dar trūksta duomenų apie ilgalaikį efektyvumą.
• Ekstrakorporinė fotoferezė – atliekama, kai kiti vaistai nepadeda: išimtis baltųjų kraujo kūnelių, gydomi UV spinduliais ir suleidžiami atgal.
• Nauji, dar tyrinėjami preparatai (pvz., belumosudilas) blokuoja tam tikrus už ligos eigą atsakingus procesus, o klinikiniai tyrimai rodo, kad jie gali padėti pacientams, kuriems anksčiau neerzultatyvių gydymo rezultatų buvo sunku pasiekti.

Be pagrindinių gydymo priemonių, dažnai prireikia papildomų priemonių pagalbai: specialus maitinimas per zondą jei yra dideli žarnyno pažeidimai, vaistai kaulų masei saugoti steroidų vartojimo metu.

Savarankiška pagalba

Patys galite daug prisidėti prie savo sveikatos:

• Stenkitės išvengti infekcijų – dažnai plaukite rankas, ribokite bendravimą su sergančiais žmonėmis.
• Rūpinkitės oda: naudokite drėkinančius kremus (pasitarę su gydytoju), rinkitės švelnius prausiklius, venkite karšto vandens.
• Saugokite akis – nešiokite akinius nuo saulės, dažniau lankykitės pas akių gydytoją.
• Burnos higiena labai svarbi, nes džiūvimas ir imuninio atsako sutrikimai didina ėduonies bei dantenų ligų riziką. Gali tekti apsilankyti pas odontologą kas 3 mėnesius.
• Valgymo įpročius verta peržiūrėti su dietologu – užtikrinkite, kad gaunate visų reikalingų maisto medžiagų net esant pykinimui ar viduriavimui.
• Reguliari mankšta stiprina raumenis, kaulus, pagerina miegą. Pasitarkite su kineziterapeutu, jei sunku judėti ar nežinote, nuo ko pradėti.

Psichologinės gerovės taip pat neignoruokite:

• Malšinkite stresą meditacija, relaksacija ar kita jums priimtina veikla.
• Stenkitės užsiimti mėgstama veikla – klausykitės muzikos, žiūrėkite filmus, raskite naujų pomėgių.

Ligos eiga ir pagalba

Gyvenimas su GVHD – nemenkas iššūkis. Gydymas dažnai trunka keletą mėnesių ar net ilgiau. Šalia fizinių simptomų gali pasireikšti nuotaikos svyravimai, nerimas ar depresija. Gerėjant būklei, šie psichologiniai šalutiniai reiškiniai dažniausiai susilpnėja.

Nereikėtų leisti emocijoms užgožti kasdienybės – svarbu kalbėti apie savo jausmus ir, jei reikia, kreiptis pagalbos. Naudinga apsilankyti pas socialinį darbuotoją, psichologą ar gydytoją-psichiatrą.

Parama ir palaikymas

Palaikymas iš aplinkos tampa labai svarbus. Artimiausi žmonės, šeima, draugai bei gydytojų komanda padeda emocinėje ir fizinėje kovoje. Dar daugiau stiprybės galite rasti bendraudami su kitais, turinčiais panašios patirties – pavyzdžiui, prisijungus prie palaikymo grupių. Šios bendruomenės suteikia galimybę dalintis patirtimi ir nesijausti vienišam šioje situacijoje.