Plaučių embolijos diagnozė: trijų žingsnių metodas

Plaučių embolija – tai dažna ir pavojinga sveikatos būklė, kuri gali kelti rimtų pasekmių žmogaus organizmui. Norint užtikrinti gerą sveikimo prognozę, itin svarbu kuo greičiau nustatyti teisingą diagnozę ir pradėti tinkamą gydymą. Šiuo tikslu gydytojai dažniausiai taiko aiškų ir nuoseklų trijų žingsnių diagnostikos metodą, padedantį greitai įvertinti ligos tikimybę ir išvengti nebūtinų tyrimų.

Diagnozės eiga: nuo įvertinimo iki vaizdinių tyrimų

Diagnozuojant plaučių emboliją, procesas dažniausiai prasideda nuo pirminio paciento būklės vertinimo. Pirmiausia gydytojas atsižvelgia į simptomus ir įvertina, kokia tikimybė, kad pacientas turi kraujo krešulį plaučiuose. Vertinimui naudojamos specialios balų sistemos, tokios kaip Wells skalė, kurioje įvertinama:

• Ar pasireiškia giliųjų venų trombozės požymiai
• Ar nėra labiau tikėtinų kitų diagnozių
• Ar pacientą vargina padažnėjęs širdies plakimas (daugiau kaip 100 kartų per minutę)
• Neseniai atliktos chirurginės procedūros ar buvęs ilgas nejudrumas
• Anksčiau nustatyti kraujo krešuliai
• Kraujavimas iš kvėpavimo takų
• Piktybiniai navikai

Nustatytas bendras balas leidžia gydytojui įvertinti, ar plaučių embolijos tikimybė yra maža, vidutinė ar didelė.

Mažos rizikos vertinimas: PERC kriterijai

Jei po pirminio įvertinimo rizika yra nedidelė, taikomas papildomas vertinimo įrankis – PERC kriterijai, padedantys visiškai atmesti plaučių embolijos galimybę. PERC rodikliai apima:

• Amžių iki 50 metų
• Širdies ritmą mažiau nei 100 kartų per minutę
• Normalų deguonies kiekį kraujyje (≥95%)
• Kosulys be kraujo pėdsakų
• Nevartojami estrogenai
• Nėra anksčiau buvusių krešulių ar plaučių embolijos
• Nėra apatinių galūnių patinimo
• Per pastarąsias keturias savaites nebuvo operacijos ar didesnės traumos

Jei visi kriterijai atitinka, tolesni tyrimai dažniausiai nėra būtini, nes rizika yra ypač maža.

D-dimerio kraujo tyrimas: tarpinė rizika

Kai plaučių embolijos tikimybė yra nedidelė ar vidutinė, taikomas D-dimerio kraujo tyrimas. Šis tyrimas leidžia nustatyti, ar organizme vyksta padidinta kraujo krešulių irimo (tirpimo) veikla, kas būdinga plaučių embolijai ar giliųjų venų trombozei. Jei tyrimo rezultatas neigiamas, tikimybė turėti plaučių emboliją tampa labai menka ir ieškoma kitų simptomų priežasčių. Teigiamas rezultatas arba aukšta rizika pagal pirminį vertinimą reiškia, kad reikia pereiti prie vaizdinių tyrimų.

Vaizdiniai tyrimai: detalus kraujotakos vertinimas

Trečiasis žingsnis – įvairūs vaizdiniai tyrimai, padedantys tiksliai nustatyti, ar plaučių arterijose yra trombų. Dažniausiai taikomi šie metodai:

• Kompiuterinė tomografija (KT): Šis metodas leidžia aiškiai matyti kraujagysles plaučiuose ir aptikti užsikimšimus. Atliekant tyrimą, į kraują suleidžiama kontrastinė medžiaga. KT tyrimas laikomas vienu tiksliausių plaučių embolijos atveju.
• V/Q skenavimas: Ventiliacijos-perfuzijos (V/Q) tyrimas atliekamas tiems, kuriems negalima atlikti KT (pvz., nėščiosioms ar esant kontrasto netoleravimui), arba jei KT tyrimo atsakymai nėra aiškūs. Šiam tyrimui naudojamas radioaktyvus žymeklis, kuris parodo kraujo tėkmės pokyčius plaučiuose.
• Plaučių angiografija: Anksčiau buvęs pagrindinis diagnostikos standartas, šis intervencinis tyrimas šiandien taikomas retai – dažniausiai, kai ankstesni metodai neduoda atsakymo. Procedūros metu į plaučių arteriją įvedamas kateteris ir suleidžiama dažų, leidžiančių rentgeno spinduliais pamatyti galimus krešulius.

Nestabilios būklės atvejai

Kai plaučių embolija sukelia itin sunkią, gyvybei pavojingą širdies ir kraujotakos sistemos būklę, įprastas nuoseklus tyrimų planas netinka. Tokiais atvejais gydymas pradedamas nedelsiant, net neturint galutinės diagnozės – kartu atliekamos kitos neatidėliotinos pagalbos procedūros.

Kuo plaučių embolija gali būti supainiojama?

Diagnozuojant šią ligą, būtina atmesti kitus galimus susirgimus, kurie pasireiškia panašiais simptomais – pavyzdžiui, miokardo infarktą, širdies nepakankamumą, perikarditą, širdies tamponadą, plaučių uždegimą ar pneumotoraksą. Paprastai tam pakanka atlikti elektrokardiogramą, krūtinės ląstos rentgenogramą ar echoskopiją. Visgi, net pastebėjus kitą susirgimą, plaučių embolijos galimybė vis dar išlieka, todėl reikalui esant tyrimai tęsiami.

Dažniausi plaučių embolijos simptomai

• Dusulys
• Skausmas ar diskomfortas krūtinėje
• Staigus silpnumas ar galvos svaigimas
• Neritmiškas pulsas ar palpitacijos
• Kosulys, o kartais ir kraujo atkosėjimas
• Gausus prakaitavimas
• Nerimo pojūtis
• Nukritęs kraujospūdis

Papildomi diagnostiniai įrankiai

Nors apie 10–25 % žmonių, sergančių plaučių embolija, turi visiškai normalią elektrokardiogramą, ji vis tiek naudojama, nes tam tikri pokyčiai gali būti naudingi galutinei diagnozei. Pavyzdžiui, aptinkamas greitas širdies ritmas, dešiniojo plaučio laidumo blokada ar prieširdžių virpėjimas.

Kraujo tyrimų galimybės

D-dimerio tyrimas rodo, ar kraujo krešuliai suyra organizme. Tačiau šis testas tinka tik atmetimo tikslais – jei atlikus testą rezultatas neigiamas, plaučių embolijos tikimybė labai menka. Jei diagnozė patvirtinama, gydytojas gali paskirti tolesnius kraujo tyrimus, norėdamas įvertinti ar nėra žalos širdžiai arba kitiems organams.

Nors plaučių embolija sudėtinga atpažinti, taikant sistemingą diagnostinį planą ir vertinant visus galimus rizikos veiksnius, įmanoma greitai išsiaiškinti tikrąją simptomų priežastį ir laiku pradėti gydymą. Dažniausiai reikalingi keli skirtingų rūšių tyrimai, kol diagnozė tampa aiški, o paciento saugumas – svarbiausias prioritetas.