Prieširdžių virpėjimas: gyvenimo trukmė

Prieširdžių virpėjimas (AFib) yra viena labiausiai paplitusių širdies ritmo sutrikimų formų, galinti paveikti tiek sveikatą, tiek gyvenimo trukmę. Šis sutrikimas dažniausiai pasitaiko vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau pastaraisiais metais diagnozė vis dažniau nustatoma ir jaunesniems suaugusiesiems.

Kas sukelia prieširdžių virpėjimą?

Prieširdžių virpėjimas atsiranda, kai širdies elektriniai signalai tampa chaotiški ir nesuderinti, todėl širdies viršutinės kameros (prieširdžiai) plaka nenuosekliai, o apatinės (skilveliai) atsilieka tempe. Dėl netolygaus susitraukimo kraujas gali kauptis širdyje, didinant trombų susidarymo riziką. Pati dažniausia AFib priežastis – įvairūs širdies ir kraujagyslių sutrikimai, tačiau svarbų vaidmenį atlieka ir kiti veiksniai.

• Kardiomiopatija
• Įgimtos širdies ydai
• Anksčiau atliktos širdies operacijos
• Širdies nepakankamumas
• Hipertenzija
• Skydliaukės veiklos sutrikimai
• Cukrinis diabetas
• Nutukimas
• Elektrolitų pusiausvyros sutrikimai
• Lėtinės plaučių ligos (pvz., miego apnėja ar virusinės infekcijos)
• Rūkymas, alkoholis, inkstų ligos
• Kairės širdies pusės padidėjimas

Gyvenimo trukmė su AFib

Prieširdžių virpėjimas ilgainiui padidina insulto ir širdies nepakankamumo riziką, o dėl šių komplikacijų nukenčia ir gyvenimo trukmė. Didelės imties tyrimai rodo, kad praėjus dešimtmečiui po hospitalizacijos dėl AFib, apie pusė pacientų būna netekę gyvenimo, o vidutinė gyvenimo trukmė sutrumpėja maždaug 2,6 metų. Tačiau prognozė priklauso nuo daugelio aplinkybių – amžiaus, ligos tipo, gretutinių ligų ir to, kiek efektyviai gydoma pagrindinė širdies ar kraujagyslių liga.

Kuo vyresnis yra žmogus ir kuo daugiau kitų ligų sutampa – tuo didesnė rizika, kad prieširdžių virpėjimas sumažins gyvenimo trukmę. Nepaisant to, pastaruosius dešimtmečius gyvenimo trukmės rodikliai AFib sergantiems žmonėms išliko gana stabilūs, nors pastaruoju laikotarpiu kai kuriose gyventojų grupėse mirtingumas vėl auga, ypač tarp jaunesnių asmenų.

Kokius simptomus sukelia AFib?

Ne visi sergantys prieširdžių virpėjimu iškart pajunta simptomus – kai kurie gyvena ilgai jų nepastebėję. Tačiau kai AFib pasireiškia, dažniausiai jaučiami šie požymiai:

• Skausmas ar diskomfortas krūtinėje
• Pasunkėjęs kvėpavimas
• Netolygus ar pagreitėjęs širdies plakimas
• Širdies plakimo „virpėjimo“ jausmas
• Energetinis nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas

Neapdoroto AFib pavojai

Negydomas prieširdžių virpėjimas sukelia rimtų komplikacijų – dažniausiai tai insultas arba miokardo infarktas, kai organai negauna reikiamo deguonies dėl sutrikusios kraujotakos. Dėl širdies neemocionaliai suplakamos kraujas užsilaiko, gali formuotis trombai. Jei jie patenka į smegenis ar kitus organus, galimi labai sunkūs padariniai.

Be to, AFib silpnina širdies vožtuvų bei raumens funkciją, todėl ilgainiui išsivysto širdies nepakankamumas ir kitos rimtos kraujotakos problemos.

Kokie veiksniai lemia prognozę?

Gyvenimo trukmė priklauso nuo kelių pagrindinių veiksnių:

• Prieširdžių virpėjimo rūšis (epizodinis, nuolatinis, ilgalaikis ar negrįžtamas)
• Amžius diagnozės nustatymo metu
• Gretutinės ligos (pvz., nutukimas, cukrinis diabetas, aukštas kraujospūdis, širdies ligos)
• Kaip greitai ir adekvačiai pradedamas gydymas
• Gyvenimo būdo veiksniai
• Lyčių ir rasės skirtumai (statistiškai didesnė rizika tenka vyrams, ypač baltaodžiams; tačiau tarp jaunesnių gyventojų kitų etninių grupių mirtingumas gali būti net aukštesnis)

Kaip gydomas AFib?

Pirmieji žingsniai gydant prieširdžių virpėjimą visada yra sveikos gyvensenos principų diegimas. Viena pagrindinių rekomendacijų – daugiau fizinio aktyvumo (aerobinė veikla 75–150 minučių per savaitę). Svarbios mitybos korekcijos, svorio mažinimas, žalingų įpročių (alkoholio, tabako, stimuliantų) atsisakymas, streso valdymas.

• Sveikos širdies mityba
• Reguliari fizinė veikla
• Tabako, alkoholio, stimuliantų vengimas
• Streso valdymo įgūdžiai
• Svorio mažinimas

Medikamentinis gydymas skiriamas dažnai, kai gyvenimo būdo pakeitimų nepakanka. Dažniausiai naudojami širdies ritmo ar dažnio reguliatoriai (pavyzdžiui, beta blokatoriai ar kalcio kanalų blokatoriai), vaistai kraujo krešulių profilaktikai (antikoaguliantai), tam tikrais atvejais – vaistai, užtikrinantys širdies susitraukimų ritmiškumą.

Esant sunkesnėms būklėms ar neveiksmingam medikamentiniam gydymui, taikomos papildomos procedūros: elektros impulsais atstatomas normalus širdies ritmas (kardioversija), kateterio abliacija, retais atvejais – širdies stimuliatoriaus implantacija.

Išvada

Prieširdžių virpėjimo įtaka gyvenimo trukmei yra labai individuali ir priklauso nuo daugybės faktorių – tiek pačios ligos pobūdžio, tiek nuo to, kaip anksti ji pastebima bei gydoma. Laiku imantis sveiko gyvenimo būdo pokyčių ir laikantis gydytojo rekomendacijų, galima sumažinti rimtų komplikacijų riziką ir prailginti gyvenimo metus net ir jau esant prieširdžių virpėjimui.