Prostatos vėžio tipai

Prostatos vėžys – tai dažniausiai vyrų lytinei sistemai būdinga onkologinė liga, kai prostatos ląstelės pakinta ir pradeda sparčiai daugintis. Chirurgai, onkologai ir kiti specialistai išanalizuoja prostatos audinį ir kitus mėginius, kad nustatytų vėžio tipą, stadiją bei agresyvumą, o visa ši informacija padeda parinkti efektyviausią gydymą.

Dažniausia prostatos vėžio forma

Didžioji dalis prostatos vėžio atvejų – daugiau kaip 95% – yra adenokarcinomos. Ši vėžio rūšis paveikia liaukines prostatos ląsteles, kurios atsakingos už prostatos skysčio gamybą, būtino spermatozoidų judrumui ir gyvastingumui palaikyti.

Adenokarcinoma skirstoma į dvi pagrindines rūšis:

• Acinarinė adenokarcinoma – prasideda prostatos paviršinėse liaukinėse ląstelėse.
• Duktalinė adenokarcinoma – išplitusi į latakus, per kuriuos prostatos skystis patenka į šlaplę.

Reti ir agresyvūs prostatos vėžio tipai

Yra ir retesnių prostatos vėžio formų, kurios gali būti gerokai agresyvesnės. Šie vėžiai skiriasi pagal tai, kokias prostatos ląsteles jie paveikia:

• Urotelinis (pereinamųjų ląstelių) vėžys – dažnai prasideda šlapimo pūslės ar šlaplės ląstelėse ir užima vos iki 5% visų prostatos vėžio atvejų. Jam būdingas greitas plitimas ir pasikartojimas.
• Smulkialąstelinė karcinoma – sudaro iki 2% visų atvejų, sparčiai progresuoja ir dažnai jau diagnozės metu būna išplitusi kitiems organams.
• Sarkomos – vystosi iš prostatos jungiamųjų, minkštųjų audinių ląstelių. Ši forma – itin reta, jos būna vienas atvejis iš tūkstančio, tačiau plinta greitai.
• Neuroendokrininiai navikai – sudėtingos kilmės, prastai atskiriamos ląstelės, sunkiai gydomos hormonų terapija ir greitai progresuoja.
• Ploščialąstelinė karcinoma – dar viena itin reta ir itin agresyvi rūšis, susiformuojanti iš plokščiųjų ląstelių, sudarančių organų dangą.

Mažo agresyvumo ir ankstyvos formos

Pirmieji pokyčiai prostatoje nebūtinai reiškia vėžį – gydytojai gydo ir tam tikrus ikivėžinius pakitimus. Pvz., prostatos intraepitelinė neoplazija (PIN) pasireiškia, kai biopsijos metu randama netipiškų, tačiau dar nesivystančių į vėžį ląstelių. Didelės rizikos PIN vis dėlto gali išsirutulioti į vėžį.

Kitas dažnai pasitaikantis pakitimas – proliferacinė uždegiminė atrofija (PIA). Tai dažniau gerybinis procesas, tačiau jo sąsajos su vėžinių ląstelių vystymusi tebėra tiriamos.

Lokalizuotas prostatos vėžys – ankstyvos stadijos liga, kai piktybinės ląstelės neperžengia prostatos ribų. Dažniausiai ji nustatoma pirmajame ar antrajame etape, kai prognozės palankios, o liga vystosi itin lėtai.

Kaip nustatomas prostatos vėžio tipas ir stadija

Kad suprastų, su kokio tipo vėžiu susiduriama, gydytojai atlieka biopsiją ir kraujo tyrimus. Vienas pagrindinių rodiklių – PSA (prostatos specifinio antigeno) kiekis kraujyje. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo didesnė vėžio rizika.

Vėžys vertinamas ir pagal Gleason skalę. Ląstelės įvertinamos pagal išvaizdos pakitimus nuo 1 iki 5 balų. Sudėjus dviejų dažniausių ląstelių balus, gaunamas bendras skaičius (nuo 6 žemo laipsnio iki 10 itin piktybinio). Žemi skaičiai – mažos rizikos, aukšti – agresyvios, greitai plintančios ligos požymis.

Prostatos vėžio stadijos žymimos pagal klasikinę TNM sistemą, kur vertinamas naviko dydis (T), paveiktų limfmazgių kiekis (N) ir išplitimas į kitus organus (M). Nuo 1 iki 5 stadijos žymima, kiek plačiai išplitęs navikas organizme.

Prostatos vėžio gydymo būdai pagal tipą ir stadiją

Kiekvienam pacientui gydymas parenkamas individualiai – atsižvelgiant į vėžio tipą, stadiją, agresyvumą ir bendrą sveikatos būklę. Lėtai progresuojančiam vėžiui dažnai taikomas stebėjimas – pacientas reguliariai tiriamas, o aktyvus gydymas pradedamas tik ligos progresavimo atveju. Tai gali būti vadinama aktyvia stebėsena.

Kai kuriomis situacijomis taikomas chirurginis gydymas:

• Radikali prostatektomija – pašalinama prostata ir aplinkiniai audiniai, kartais ir limfmazgiai.
• Transuretralinė prostatos rezekcija (TURP) – sumažinami simptomai šalinant prostatos audinio perteklių per šlaplę.
• Orchiektomija – sėklidžių pašalinimas norint sumažinti vyriškų hormonų lygį, kurie skatina naviko augimą.

Taikoma ir spindulinė terapija: išorinis (spinduliai nukreipiami į prostatą iš išorės) ar brachiterapija (radioaktyvios „sėklos“ įvedamos į prostatos audinį). Kiti modernūs metodai – krioterapija, kai navikas sunaikinamas užšaldant, arba aukštos energijos ultragarso terapija (HIFU), kuri sunaikina vėžines ląsteles šiluma.

Neretai gydytojai skiria hormoninį gydymą, vadinamą androgenų slopinimo terapija – specialūs vaistai sumažina testosterono lygį. Jei liga agresyvi ar jau išplitusi į kitus organus, gali būti taikoma chemoterapija, kurios tikslas – sunaikinti vėžines ląsteles visame organizme.

Kiek gyvena sergantys prostatos vėžiu?

Prostatos vėžys dažniausiai progresuoja lėtai ir reikalauja ilgalaikio stebėjimo. Daugeliu atvejų liga nustatoma vyresniame amžiuje, o penkerių metų išgyvenamumas siekia daugiau kaip 97%. Jei vėžys neišplitęs už prostatos ribų, šis rodiklis dar aukštesnis.

Tačiau retos, agresyvios vėžio formos arba išplitusi liga (ketvirta ir penkta stadija) prognozę blogina – šiais atvejais penkerių metų išgyvenamumas sumažėja iki trečdalio.

Apibendrinimas

Prostatos vėžys apima įvairius tipus, iš kurių didžioji dauguma yra lėtai progresuojančios adenokarcinomos. Tačiau retesnės vėžio formos gali būti sunkiai gydomos ir greitai plisti. Atliekant tikslius tyrimus ir vertinant riziką galima parinkti tinkamiausią gydymo strategiją: nuo atidaus stebėjimo iki chirurgijos ar gydymo vaistais. Labai svarbu reguliariai tikrintis ir bendradarbiauti su specialistais siekiant užkirsti kelią šios ligos progresavimui.