Psichosocialinės raidos supratimas

Psichosocialinis vystymasis apima asmenybės formavimąsi bei socialinių įgūdžių įgijimą nuo ankstyvos vaikystės iki brandos. Praėjusio amžiaus viduryje buvo pasiūlyta teorija, aiškinanti šio proceso etapus ir apibūdinanti, kaip žmonės susiduria su tam tikrais iššūkiais.

Eriksono psichosocialinio vystymosi samprata

Remiantis šia teorija, žmogaus charakterio ir elgesio bruožai auga per visą gyvenimą, o kiekvienas gyvenimo laikotarpis pasižymi savita krize – psichosocialiniu iššūkiu, kurį įveikus išsiugdoma nauja savybė.

Kuo svarbios psichosocialinės krizės?

Kiekvieno etapo metu svarbus ne tik iššūkio turinys, bet ir tai, kaip asmuo jį įveikia. Sėkmingai sprendžiant problemas, formuojasi dorybės – moraliniai principai ar stiprybės. Priešingu atveju gali išryškėti įvairios emocinės ar socialinės problemos.

Aštuoni psichosocialinio augimo etapai

Teorijoje išskiriami aštuoni pagrindiniai raidos etapai, apimantys visą žmogaus gyvenimą:

• Pasitikėjimas prieš nepasitikėjimą
• Autonomija prieš gėdą
• Iniciatyva prieš kaltę
• Darbštumas prieš menkavertiškumą
• Tapatumas prieš vaidmenų sumaištį
• Artimumas prieš izoliaciją
• Kūrybingumas prieš sąstingį
• Visapusis vientisumas prieš neviltį

Kas vyksta kiekviename etape?

• 1 etapas: pasitikėjimas – nepasitikėjimas. Šis laikotarpis prasideda nuo gimimo ir tęsiasi iki maždaug pusantrų metų. Kūdikis, kurio poreikiai nuosekliai patenkinami, pradeda pasitikėti aplinka, o įgyjama dorybė vadinama „viltimi“. Jei trūksta rūpesčio – gali išsivystyti baimė ir nepasitikėjimas.
• 2 etapas: autonomija – gėda. Nuo 18 mėnesių iki 3 metų vaikas ugdo savarankiškumą: mokosi higienos, rūpinasi savimi, ugdo judesių įgūdžius. Tėvų paskatinimas ir leidimas bandyti leidžia užaugti drąsiam, įgyti „valios“. Kontroliuojamas ar kritikuojamas vaikas gali pradėti gėdytis ir abejoti savo jėgomis.
• 3 etapas: iniciatyva – kaltė. Ankstyvojo mokyklinio amžiaus metu vaikai drąsiai bendrauja, užduoda klausimų, imasi žaidimų sumanymų. Sėkmingai įgyvendinus iniciatyvas atsiranda „tikslas“. Nuolatinis kritikavimas ar ribojimai sukelia kaltės jausmą.
• 4 etapas: darbštumas – menkavertiškumas. Nuo 5 iki 12 metų vaikai pradeda mokytis rašyti, skaityti, vertinti savo pasiekimus bendruomenėje. Jie įgauna „kompetencijos“ jausmą. Jei patiria nesėkmių ar pripažinimo stoką, stiprėja menkavertiškumas.
• 5 etapas: tapatumas – sumaištis. Paauglystėje (nuo 12 iki 18 metų) kyla tapatumo paieškos. Jaunuoliai ieško savęs, susiformuoja individualus požiūris ir „ištikimybė“ kaip dorybė. Nepavykus rasti savo vietos pasaulyje, kyla sumaišties jausmas ar neaiškumas dėl ateities.
• 6 etapas: artimumas – izoliacija. Jauno suaugusiojo amžius (18–40 m.) yra laikas, kai siekiama užmegzti artimus santykius, o pagrindinė dorybė šioje fazėje – „meilė“. Nepasisekus užmegzti ryšių, gali kilti vienatvės ar atsiskyrimo pojūčiai.
• 7 etapas: kūrybingumas – sąstingis. Brandaus amžiaus laikotarpiu (40–65 m.) žmogus stengiasi reikštis visuomenėje, perduoti patirtį jaunesniems, realizuoti save. Tokiu būdu ugdoma „rūpestingumo“ savybė. Priešingu atveju atsiranda sąstingio, beprasmybės jausmas.
• 8 etapas: visapusis vientisumas – neviltis. Vyresniame amžiuje (nuo 65 m.) žmonės vertina savo gyvenimą ir priima neišvengiamą pabaigą. Pasiekta „išmintis“ padeda jaustis ramiai, o nuoskaudos ir neįgyvendinti tikslai gali iššaukti nevilties momentus. Dažnai žmonės patiria ir vientisumo, ir nevilties kaitą, svarbiausia – rasti vidinę pusiausvyrą.

Ginčai dėl psichosocialinės teorijos

Nors ši psichosocialinio augimo teorija plačiai naudojama, ji turi ir kritikų. Viena iš pastabų yra ta, kad etapai pateikti labai griežtai, tarsi jie visada įvyksta konkrečioje amžiaus riboje ir tik tam tikra seka. Be to, kai kurie kritikai mano, jog teorijoje per daug remiamasi vyrų patirtimi, todėl ji gali nepakankamai atspindėti visus žmones.

Kritikuojama ir tai, kad teorijoje trūksta aiškumo apie konkrečius įvykius ar veiksnius, kurie padeda žmogui sėkmingai įveikti kiekvieną etapą ir ugdyti svarbias dorybes.

Apibendrinimas

Aštuonių etapų psichosocialinės raidos modelis siūlo pažvelgti į žmogaus gyvenimą kaip į nuolatinę kelionę, kur nuolat susiduriama su iššūkiais ir priimami sprendimai. Kiekvieno laikotarpio iššūkis lemia, kokias savybes ar stiprybes žmogus išsiugdys. Nors teorija turi trūkumų ir neatspindi kiekvieno žmogaus unikalumo, ji gali padėti suprasti svarbiausius asmeninio augimo momentus ir iššūkius skirtingose gyvenimo fazėse.