Šlapimo pūslės vėžys

Šlapimo pūslės vėžys – tai liga, kai pūslėje susiformuoja nenormalios ląstelės ir ima nekontroliuojamai daugintis. Šis organas – tarsi maišelis, į kurį inkstai surenka ir iš kurio pašalina šlapimą iš organizmo. Ankstyvosiose stadijose šlapimo pūslės vėžys dažnai nesukelia jokių dėl to iškart pastebimų simptomų. Tačiau vėžiui plintant, situacija tampa rimtesnė – šiuo etapu susirgimas gali stipriai paveikti ne tik šlapimo pūslę, bet ir kitas kūno sistemas. Laiku pradėtas gydymas gali žymiai pagerinti ligos eigą.

Šlapimo pūslės vėžio tipai

Dauguma šlapimo pūslės vėžių pradeda vystytis vidiniame pūslės sluoksnyje, iš specializuotų pereinamųjų (urotelio) ląstelių. Tokie augliai vadinami uroteliniu vėžiu. Šios ląstelės formuoja ne tik šlapimo pūslės, bet ir šlapimtakio, šlaplės bei dalies inkstų sieneles, todėl jų pakitimai gali atsirasti ir kitose iš šių vietų.

Kiti retesni tipai – plokščiųjų ląstelių karcinoma (ne daugiau kaip 2% visų atvejų), kuri išsivysto iš plokščiųjų ląstelių, primenančių tas, kurios randamos odoje. Dar rečiau pasitaiko adenokarcinoma, prasidedanti iš liaukinių pūslės ar šlapimtakių ląstelių (tik apie 1% atvejų).

Vėžys dažniausiai auga tik vidiniame pūslės sluoksnyje (tai vadinama paviršiniu arba neinvaziniu vėžiu), tačiau, jei nespėjama laiku gydyti, auglys gali plisti į gilesnius raumenų ir net aplinkinius audinius – tokie atvejai vadinami invaziniu vėžiu. Raumenis jau pažeidęs vėžys turi daug didesnę tikimybę išplisti į kitas kūno vietas ir yra sunkiau gydomas.

Pagrindiniai simptomai

Nors šlapimo pūslės vėžys dažnai aptinkamas atsitiktinai, vienas iš dažniausių požymių yra kraujo pasirodymas šlapime (hematurija). Šlapimas tuomet gali atrodyti rausvas, oranžinis ar net ryškiai raudonas. Kiti požymiai, ypač vėlesnėse stadijose, apima dažno ar skausmingo šlapinimosi pojūtį, sunkumus ištuštinant pūslę, nuolatinį veržimąsi šlapintis net ir tuščioje pūslėje, silpną šlapimo srovę, taip pat naktinį šlapinimąsi.

Vėžys, plintantis už pūslės ribų, gali sukelti bendrą silpnumą, apetito stoką, kaulų skausmą, svorio kritimą, nugaros skausmus vienoje pusėje ar kojų tinimą. Taip pat šiuos simptomus gali sukelti ir kitos ligos, pavyzdžiui, šlapimo takų infekcija ar prostatos padidėjimas. Todėl pajutus šiuos pojūčius svarbu kreiptis į gydytoją.

Kas gali lemti šlapimo pūslės vėžio išsivystymą?

Vėžys išsivysto, kai pakinta ląstelių genetinė medžiaga ir ląstelės pradeda nevaldomai daugintis. Šiuos pakitimus gali sukelti įvairūs veiksniai: kancerogeninės cheminės medžiagos, ilgas buvimas tam tikrose darbo aplinkose, tam tikrų vaistų vartojimas ar radiacija. Dalis žmonių turi paveldėtą padidintą polinkį susirgti vėžiu, tačiau paveldimumas sudaro tik nedidelę dalį šios ligos atvejų.

Didžiausią riziką patiria rūkantys asmenys – tabako rūkymas riziką didina kelis kartus. Prie kitų rizikos veiksnių priskiriamas kontaktas su aromatiniais aminų junginiais, ilgai vartojami kai kurie vaistai, arsenas geriamajame vandenyje, lėtinės šlapimo pūslės infekcijos ar uždegimai, nuolatinė dehidratacija, vyresnis amžius (dauguma atvejų diagnozuojama vyresniems nei 55 metų asmenims), vyriška lytis bei įgimtos šlapimo pūslės anomalijos.

Kaip vėžys plinta organizme?

Šlapimo pūslės vėžys iš pradžių formuojasi pūslės vidiniame sluoksnyje, tačiau gali prasiskverbti į gilesnius sluoksnius – jungiamąjį audinį ir raumenis. Toliau plintant, vėžys gali išplisti į limfmazgius, kaulus, plaučius, kepenis ar kitas šlapimo sistemos dalis.

Kaip diagnozuojamas šlapimo pūslės vėžys

Pirmiausia gydytojas surenka ligos ir šeimos anamnezę, apžiūri pacientą. Vėliau atliks šlapimo tyrimus (ieškodamas kraujo ar vėžinių ląstelių požymių), o detaliau įvertinti šlapimo pūslę leidžia cistoskopija. Cistoskopijos metu į pūslę įvedamas lankstus vamzdelis su vaizdo kamera – taip galima apžiūrėti gleivinę, o prireikus paimti audinių mėginį (biopsiją). Papildomai gali būti reikalingas rentgeno, kompiuterinės tomografijos (KT), magnetinio rezonanso ar ultragarso tyrimas.

Stadijos ir vėžio laipsniai

Diagnostikai labai svarbus yra vėžio išplitimo (stadijos) ir ląstelių piktybiškumo (laipsnio) nustatymas. Pagal tarptautinę TNM sistemą vertinama, kiek išplitęs navikas („T“ žymi naviką pagal dydį ir įsiskverbimą, „N“ – ar yra išplitimas į limfmazgius, o „M“ – metastazes). Iš viso skiriamos penkios stadijos – nuo 0 iki 4. Kuo aukštesnė stadija, tuo sunki liga.

• 0 stadija: vėžys tik pačiame gleivinės paviršiuje, dar neišplitęs į kitus sluoksnius.
• 1 stadija: navikas pasiekė jungiamąjį audinį, bet ne raumenis.
• 2 stadija: auglys jau pažeidė pūslės raumenis, bet neskilęs į limfmazgius.
• 3 stadija: vėžys plinta į aplinkinius audinius ar organus, galimi pažeisti limfmazgiai.
• 4 stadija: ligos metastazės pasiekė kitus organus arba tolimus limfmazgius.

Pūslės vėžys taip pat klasifikuojamas pagal ląstelių piktybiškumo laipsnį: žemo ir aukšto laipsnio. Žemo piktybiškumo navikai atrodo panašūs į įprastas ląsteles, dažniausiai auga lėtai ir rečiau išplinta. Aukšto laipsnio vėžiniai navikai yra agresyvesni, sparčiau plinta ir dažniau atsinaujina po gydymo.

Šlapimo pūslės vėžio gydymas

Efektyviausias gydymo būdas dažniausiai priklauso nuo ligos stadijos, paciento sveikatos būklės ir poreikių. Dažniausi metodai apima operacijas, chemoterapiją, imunoterapiją ir spindulinį gydymą.

• Chirurginis gydymas: tai intervencija, per kurią pašalinamas auglys. Dažniausiai atliekamas naviko pašalinimas per šlaplę (transuretrinė rezekcija), kartais – dalies ar visos šlapimo pūslės šalinimas. Pašalinus visą pūslę, šlapimas nukreipiamas kitu kelu (į stoma arba per suformuotą ūmę jungtį).
• Chemoterapija: naudojami vaistai, kurie naikina greitai besidauginančias ląsteles. Chemoterapiniai preparatai gali būti leidžiami tiek tiesiai į pūslę (intravezikalinė chemoterapija), tiek į veną, kai reikia paveikti visą organizmą.
• Imunoterapija: šis gydymas skatina paties organizmo imuninę sistemą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Dažniausiai naudojama BCG terapija, kai į pūslę suleidžiama specialių susilpnintų bakterijų tirpalo. Jeigu BCG nėra veiksminga, galimi ir kiti naujesni biologiniai gydymo metodai.
• Spindulinė terapija: gydymas aukštos energijos spinduliais, siekiant sunaikinti auglio ląsteles. Taikomas retais atvejais ar kartu su kitais metodais.
• Taikinių terapija: naudojama kai kurių atsinaujinusių ar agresyvių navikų gydymui, kai gydymo pasirinkimas priklauso nuo naviko molekulinių savybių.

Gydymo planą gydytojas aptaria individualiai su kiekvienu pacientu, įvertinęs visus rizikos veiksnius ir gydymo tikslus.

Ar šlapimo pūslės vėžys išgydomas?

Anksti aptiktą paviršinį ir raumenų nespaudžiantį vėžį dažnai galima išgydyti chirurginiu gydymu ir papildomomis terapijomis. Tačiau net ir išgydžius naviką, liga turi polinkį atsinaujinti, todėl būtina reguliariai tikrintis. Kartais vėžys grįžta, o kai kada pūslėje suformuojasi visai naujas vėžinis navikas. Didesnę atkryčio riziką lemia agresyvesnės ar didesnės stadijos navikai.

Nors visiškai užkirsti kelio šiai ligai neįmanoma, galima sumažinti riziką: atsisakyti rūkymo, kuo mažiau kontaktuoti su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir pasirūpinti, kad būtų pakankamas skysčių vartojimas bei subalansuota mityba.

Ligos eiga ir prognozė

Paciento prognozė stipriai priklauso nuo to, kuriame etape buvo diagnozuotas vėžys. Penkerių metų išgyvenamumas siekia 77 % – daugumai žmonių diagnozavus ligą, tikėtina išgyventi penkerius metus ar ilgiau. Ankstyvoje (in situ) stadijoje iki 96 % pacientų gyvi praėjus penkeriems metams. Tuo tarpu, jei liga išplinta į kitus organus ar limfmazgius, išgyvenamumas sumažėja. Su regioniniais išplitimais penkerių metų išgyvenamumas yra apie 39 %, o kai liga pasiekia kitus organus, ši dalis tesudaro 7,7 %.

Didžioji dalis šlapimo pūslės vėžio atvejų nustatoma pakankamai anksti, todėl gydymas būna veiksmingesnis. Vis dėlto individuali ligos eiga gali labai skirtis, nes gydymo galimybės nuolat tobulėja. Kiekvieno žmogaus atveju svarbu aptarti prognozę ir gydymo planą su gydytoju.