Vakarų blot HIV testo veikimo principas

HIV diagnostika dažniausiai vyksta keliais etapais. Pirmajame paprastai taikomas itin jautrus testas, leidžiantis aptikti kuo daugiau galimų infekcijos atvejų. Jei šis tyrimas rodo teigiamą atsakymą, vėliau atliekamas vienas ar keli papildomi tikslūs testai, kurie padeda paneigti klaidingą teigiamą rezultatą ir patvirtinti tikrąją būklę.

Kaip vyko patvirtinamasis HIV testavimas?

Nemažai metų patikimiausiu patvirtinamuoju testu buvo laikomas vadinamasis Western blot tyrimas – jis ilgai buvo naudojamas kaip auksinis standartas. Tačiau pastaruoju metu šis metodas palaipsniui keičiamas modernesniais ir tikslesniais ketvirtosios kartos imunologiniais testais, kurie užtikrina dar patikimesnius rezultatus.

Western blot testo esmė

Western blot dar vadinamas baltymų imunobloto testu. Atliekant šį tyrimą, iš kraujo mėginio išskirti baltymai yra suskirstomi pagal dydį ir perkeliami ant specialios membranos. Čia jie tiriami su antikūnais – žiūrima, ar kraujyje esančios specifinės gynybinės medžiagos atpažįsta tam tikrus viruso baltymus.

HIV diagnozei svarbiausia aptikti antikūnus prieš konkrečius viruso baltymus:

• Viruso apvalkalo baltymai: gp41, gp120/gp160
• Šerdies baltymai: p17, p24, p55
• Fermentai, kuriuos virusas naudoja užkrėsdamas: p31, p51, p66

Kada diagnozė teigiama, o kada – neaiški?

HIV galima diagnozuoti tada, jei kraujyje randama antikūnų prieš tam tikrą būtiną viruso baltymų rinkinį – kiek baltymų reikia, lemia naudota algoritmo tvarka. Jei antikūnai reaguoja su kita baltymų kombinacija, o ne su esminiais, rezultatas laikomas abejotinu arba „neapibrėžtu“.

Kiekvienas Western blot metodas turi savo kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar mėginys įvertinamas kaip neapibrėžtas. Visuomet siekiama sumažinti riziką, kad žmogų be reikalo išgąsdintų klaidingas teigiamas tyrimo atsakymas.

Ką reiškia neapibrėžtas tyrimo atsakymas?

Susidūrus su neapibrėžtu Western blot rezultatu, nerimo kyla beveik visiems, tiriamiems dėl HIV. Tokį atsakymą gali nulemti ne tik sąlytis su ŽIV, bet ir įvairūs kiti veiksniai – pavyzdžiui, kiti retrovirusai, tokie kaip HTLV, ar tiesiog labai ankstyva infekcijos stadija.

Dažniausiai, jei žmogus iš tiesų yra užsikrėtęs HIV, laikui bėgant jo imuninė sistema pagamina daugiau antikūnų ir pakartotinis tyrimas po keleto savaičių ar mėnesio jau parodys aiškų teigiamą rezultatą.

Kaip spręsti neapibrėžtus atvejus?

Jei tyrimo rezultatai kelia abejonių, rekomenduojama testą pakartoti. Kartais to reikia jau iškart, o kartais – po tam tikro laiko tarpo. Pakartotinis tyrimas padeda išsiaiškinti, ar pirminis neapibrėžtumas galėjo kilti dėl techninės klaidos ar dėl to, kad žmogaus organizmas dar nespėjo pagaminti pakankamai antikūnų prieš virusą.

Pakartotiniai tyrimai dažnai padeda išsklaidyti neaiškumus – rezultatas tampa aiškiai teigiamas arba neigiamas. Retais atvejais, kai atsakymas nuolat lieka neaiškus, gydytojai gali pasirinkti alternatyvius laboratorinius tyrimo metodus. Nėra tokio testo, kuris be išimčių tiktų visiems atvejams – todėl diagnostika pritaikoma individualiai pagal situaciją.

Kodėl Western blot naudojamas patvirtinimui?

Western blot testai pasižymi dideliu specifiškumu ir todėl puikiai tinka kaip antrasis, patvirtinamasis tyrimas. Jautresni metodai, tokie kaip ELISA ar virusinės RNR nustatymas, paprastai pasirenkami pirmajam etapui – jie aptinka daugiau infekcijų, tačiau kartais gali duoti klaidingai teigiamą atsakymą. Western blot mažiau linkęs suklysti tiriant žmones, kurių pradinis testas buvo teigiamas, tad jo paskirtis – galutinai išsklaidyti abejones dėl diagnozės.