ŽIV simptomai kiekvienoje ligos stadijoje
Sužinosite
ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) yra sudėtingas virusas, kuris veikia žmogaus imuninę sistemą. Jo eiga paprastai skirstoma į tris stadijas, kurios pasižymi skirtingais simptomais, eiga ir poveikiu sveikatai. Kiekvienoje šio proceso stadijoje organizme vyksta skirtingi pokyčiai, todėl svarbu suprasti, kaip ŽIV veikia kūną ir kaip jį galima valdyti.
ŽIV simptomai skirtingose stadijose
ŽIV infekcijos požymiai labai priklauso nuo to, kuriame ligos etape žmogus yra. Pradinėje stadijoje simptomai dažniausiai būna stipriausi, o virusui progresuojant, požymiai kinta ir gali ilgą laiką visai nesikreipti dėmesio.
Pirma stadija: ūmus ŽIV atsakas
Pradiniu metu, į organizmą patekus ŽIV, imuninė sistema staiga suaktyvėja, stengdamasi kovoti su virusu. Ši fazė, kuri dar vadinama serokonversija, dažniausiai prasideda praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo.
- Kūno temperatūros pakilimas
- Šaltkrėtis
- Galvos skausmas
- Gerklės skausmas
- Jaučiamas silpnumas, nuovargis
- Raumenų skausmas
- Sąnarių maudimas
- Prakaitavimas naktimis
- Išsiplėtę limfmazgiai
- Opelės burnos gleivinėje
Apie ketvirtadalis žmonių šioje stadijoje pastebi ir odos bėrimą – iškilusius, paraudusius plotelius, dažniausiai liemens srityje. Taip pat dažnai atsiranda žaizdelių burnoje ar lytinių organų srityje. Visi šie simptomai dažniausiai pasireiškia per 2–4 savaites nuo užsikrėtimo ir gali trukti apie mėnesį, vėliau sumažėja, kai imuninė sistema laikinai suvaldo infekciją. Vis tik tuo metu virusas lieka pasislėpęs gylyje audiniuose ir pradeda lėtesnę, bet ilgalaikę eigą.
Antra stadija: lėtinė ŽIV infekcija
Lėtinė stadija prasideda tada, kai pagrindiniai pradiniai simptomai išnyksta, tačiau virusas toliau tyliai ardo imuninę sistemą. Daugelis žmonių šiuo laikotarpiu gali jaustis visiškai sveiki, tačiau virusas vis dar toliau dauginasi ir yra perduodamas kitiems.
- Lėtinis nuovargis
- Išlikę ar pasikartojantys patinę limfmazgiai
- Ilgalaikės viduriavimo epizodai
- Sausi, raudoni odos lopai
- Baltos apnašos burnoje (kandidozė)
- Dažnai kartojančios kvėpavimo takų infekcijos
- Nagų grybelinės infekcijos
Kuo ilgiau virusas nenaikinamas gydymu, tuo labiau mažėja CD4 T-limfocitų – ląstelių, atsakingų už imuninį atsaką. Šios ląstelės yra itin svarbios, o joms mažėjant, organizmas tampa vis imlesnis įvairioms infekcijoms. Be gydymo, ši stadija gali tęstis iki dešimties metų ar ilgiau, tačiau kai kuriems žmonėms liga progresuoja greičiau.
Trečia stadija: AIDS
Paskutinėje – AIDS – stadijoje imuninė sistema būna stipriai pažeista. Šiuo metu organizmas nebegali apsiginti ne tik nuo dažniausiai pasitaikančių infekcijų, bet ir nuo ligų, kurios sveikiems žmonėms dažniausiai nėra pavojingos. AIDS diagnozuojama tada, kai CD4 ląstelių skaičius nukrenta žemiau 200 arba atsiranda tam tikros sunkios infekcijos ar retos ligos, būdingos šiai būklei.
- Daugkartinės ar sunkios infekcijos (pavyzdžiui, plaučių uždegimas, tuberkuliozė, grybeliai)
- Svorio kritimas be aiškios priežasties
- Apetito nebuvimas
- Stiprūs galvos skausmai, sutrikusi orientacija
- Odos, akių, plaučių, smegenų ar kitų organų pažeidimai
Šiame etape pacientai dažnai kenčia nuo vadinamųjų oportunistinių infekcijų – tokių, kurias imuninė sistema paprastai suvaldo. Kai kurie simptomai gali būti susiję su tiesioginiu ŽIV poveikiu, pavyzdžiui, greitu svorio netekimu ar smegenų sutrikimais (demencija).
Kas didina ŽIV plitimo riziką?
Sirgti ŽIV ir progresas iki AIDS dažniau pasiekia tas visuomenės grupes, kurias labiau veikia skurdas, diskriminacija, sveikatos priežiūros paslaugų trūkumas, socialinė stigma. Daugelyje bendruomenių, kur paplitęs socialinis atskyrimas, ŽIV diagnozuojamas vėliau, o prieiga prie gydymo – sunkesnė.
Asmenys, turintys kelis lytinius partnerius, nesinaudojantys apsaugos priemonėmis arba vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, taip pat patiria didesnę tikimybę susirgti ir perduoti infekciją. Tam tikros grupės, pvz., vyrai, kurie turi lytinių santykių su vyrais, ir translyčiai asmenys, priklauso didesnės rizikos grupei dėl daugelio socialinių, ekonominių ir sveikatos priežiūros priežasčių.
Kaip nustatoma ŽIV infekcija?
ŽIV nustatymui vien simptomų neužtenka – jie gali būti neryškūs arba jų visai nebūti. Dažnai ilgą laiką infekcija organizme vystosi nepastebimai, todėl žmogus gali suprasti sergąs tik tuomet, kai pasireiškia sunkios infekcijos ar sveikata stipriai pablogėja.
ŽIV testas yra vienintelis būdas sužinoti tikrąją diagnozę. Reikėtų tikrintis jei:
- Kada nors turėjote lytinių santykių be apsaugos
- Sergate ar sirgote kitomis lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis
- Naudojote bendrus švirkštus ar kitą narkotikų vartojimo įrangą
Nors kai kurios sveikatos priežiūros rekomendacijos teigia, kad testuoti reikėtų visiems nuo paauglystės iki vyresnio amžiaus, žmonėms, priklausantiems didesnės rizikos grupėms, rekomenduojama tyrimą kartoti periodiškai. Kuo anksčiau nustatomas virusas, tuo didesnė tikimybė sėkmingai pristabdyti jo progresą.
ŽIV gydymas ir eiga
Šiuolaikiniai gydymo metodai – antiretrovirusiniai vaistai – leidžia žmonėms, užsikrėtusiems ŽIV, sulėtinti ar net visiškai pristabdyti viruso progresavimą. Laiku pradėtas gydymas sumažina viruso kiekį kraujyje iki neaptinkamo lygio, imuninė sistema atsistato, išvengiama tiek sunkių komplikacijų, tiek infekcijos perdavimo kitiems.
ŽIV gydymas yra reikalingas visose infekcijos stadijose. Net pradėjus gydymą vėlyvose ligos fazėse, galima ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę ir pailginti išgyvenamumą. Tačiau geriausi rezultatai pasiekiami kuo anksčiau pradėjus taikyti gydymą.
Santrauka
ŽIV eiga skirstoma į ūmaus atsako, lėtinio proceso ir AIDS stadijas. Pradiniai požymiai dažnai primena gripą ar kitas dažnas infekcijas, o vėliau simptomai gali ilgą laiką visai nepasireikšti. Tik testavimas leidžia anksti nustatyti infekciją ir laiku pradėti gydymą. Dabartinės gydymo galimybės leidžia efektyviai kontroliuoti ligą ir išvengti jos progresavimo – todėl svarbu žinoti rizikas ir reguliariai tikrintis, jei priklausote rizikos grupėms.










