Zovirax tepalas: vartojimas, šalutiniai poveikiai

Zovirax yra prekinis acikloviro, sintetinio nukleozidų analogo, veikiančio pūslelinės virusus, pavadinimas. Zovirax tepalas 5 % skirtas vietiniam naudojimui. Kiekviename grame Zovirax tepalo 5 % yra 50 mg acikloviro polietilenglikolio pagrindu.

Acikloviras yra baltos arba gelsvos spalvos kristaliniai milteliai, kurių molekulinė formulė C₈H₁₁N₅O₃, molekulinė masė – 225,2. Didžiausias tirpumas vandenyje, esant 37°C, yra 2,5 mg/ml. Acikloviro pKa – 2,27 ir 9,25.

Acikloviro cheminis pavadinimas: 2-amino-1,9-dihidro-9-[(2-hidroksietoksi)metil]-6H-purin-6-onas.

Atsargumo priemonės

Bendros atsargumo priemonės: nerekomenduojama viršyti rekomenduojamos dozės, vartojimo dažnio ar kurso trukmės (žiūrėti „Dozavimas ir vartojimas“). Nėra duomenų, įrodančių Zovirax tepalo efektyvumą užkertant kelią infekcijos plitimui ar pasikartojimui, jei vaistas taikomas, kai nėra ligos požymių. Šis tepalas netinka pasikartojančių HSV infekcijų prevencijai. Nors kliniškai reikšmingo virusų atsparumo Zovirax tepalui 5 % nenaudojant kol kas nenustatyta, tokia galimybė egzistuoja.

Sąveika su kitais vaistais: klinikinėje praktikoje, vienu metu vartojant Zovirax tepalą su kitais vietinio ar sisteminio poveikio vaistais, reikšmingų sąveikų nenustatyta.

Kancerogeniškumas, mutageniškumas, vaisingumo sutrikimas: sisteminė ekspozicija po vietinio acikloviro naudojimo yra minimali. Tyrimai su gyvūnais dėl vėžio, mutacijų ir vaisingumo nėra įtraukti į išsamų Zovirax tepalo pakuotės lapelį dėl minimalaus odos poveikio. Plačiau apie juos skaitykite kitų Zovirax formų (kapsulių, tablečių, suspensijos ar injekcijos) lapeliuose.

Nėštumas. Teratogeninis poveikis: acikloviras nebuvo teratogeniškas pelių, triušių ir žiurkių tyrimuose, kurių metu buvo taikytos daug didesnės nei žmogui įprastos dozės. Nėra pakankamai patikimų ir gerai kontroliuojamų tyrimų su nėščiomis moterimis. 1984–1999 m. buvo vykdomas stebėsena, kurios metu buvo užregistruotos 749 nėštumo atvejai moterims, vartojusioms sisteminio acikloviro per pirmą nėštumo trimestrą (iš viso – 756 baigtys). Nustatytas įgimtų raidos ydų dažnis buvo panašus kaip bendroje populiacijoje. Tačiau duomenų apimtis per maža įvertinti retus defektus ar padaryti tvirtų išvadų dėl acikloviro saugumo nėštumo metu. Sisteminis acikloviras nėštumo metu turėtų būti taikomas tik jei laukiama nauda viršija galimą riziką vaisiui.

Maitinančios motinos: nėra žinoma, ar vietiškai vartojamas acikloviras patenka į motinos pieną. Sisteminė absorbcija naudojant ant odos yra labai minimali. Po geriamojo Zovirax vartojimo, acikloviro koncentracijos buvo nustatytos dviejų moterų piene ir siekė 0,6–4,1 kartus daugiau nei atitinkama koncentracija plazmoje. Tokia koncentracija galėtų sąlygoti kūdikio paros dozę iki 0,3 mg/kg. Moterys, kurių krūtyje ar šalia jos yra aktyvių herpeso išbėrimų, turėtų vengti žindymo.

Senjorų vartojimas: klinikiniai Zovirax tepalo tyrimai neapėmė pakankamos 65 metų ir vyresnių asmenų grupės, todėl negalima nustatyti, ar jų atsakai skiriasi nuo jaunesnių pacientų. Kiti duomenys rodo, kad atsiliepimų skirtumų tarp senjorų ir jaunesnių asmenų nėra. Sisteminė acikloviro absorbcija tepant ant odos yra minimali.

Vaikų vartojimas: saugumas ir veiksmingumas vaikams nenustatytas.

Nepageidaujamos reakcijos / šalutinis poveikis

Klinikiniuose, kontroliuojamuose tyrimuose apie lengvus skausmo pojūčius (tarp jų ir laikinas deginimas ar dilgčiojimas) pranešė maždaug 30 % pacientų tiek vaisto, tiek placebo grupei; dėl šių simptomų gydymas buvo nutrauktas dviem asmenims. Vietinis niežėjimas pasitaikė 4 % pacientų. Visų tyrimų metu nebuvo nustatyta reikšmingų skirtumų tarp vaisto ir placebo grupių tiek šalutinių reakcijų dažniu, tiek pobūdžiu, taip pat nebuvo skirtumų laboratorinių tyrimų rezultatuose.

Praktikoje stebėtos reakcijos: remiantis klinikine patirtimi Jungtinėse Valstijose, spontaniškai užfiksuoti šalutiniai poveikiai yra reti. Duomenų apie jų dažnį ar ryšį su vaistu nepakanka. Šie reiškiniai gali būti susiję ir su pačia liga. Po vaisto patekimo į rinką gauti pranešimai apie:

• Bendrai: patinimą ir/ar skausmą vartojimo vietoje,
• Odoje: niežėjimą, išbėrimą.

Virusologija

Antivirusinio veikimo mechanizmas: Acikloviras yra sintetinė purino nukleozido analogas, pasižymintis in vitro ir in vivo slopinančiu aktyvumu prieš pūslelinės virusus 1 ir 2 tipus (HSV-1, HSV-2) bei vėjaraupių-zoster virusą (VZV).

Acikloviro slopinantis poveikis išreiškiamas ypač selektyviai dėl jo didelio afiniteto virusų timidino kinazei (TK), kurią koduoja HSV ir VZV. Šis fermentas aciklovirą paverčia acikloviro monofosfatu – nukleotido analogu. Toliau ląstelių guanilato kinazė paverčia monofosfatą difosfatu, o kiti ląsteliniai fermentai – trifosfatu. In vitro acikloviro trifosfatas stabdo herpes viruso DNR replikaciją šiais būdais:

• konkuruoja su viruso DNR polimeraze,
• įsiterpia į augančią viruso DNR grandinę ją nutraukdamas,
• inaktyvuoja viruso DNR polimerazę.

Didesnis acikloviro aktyvumas prieš HSV nei prieš VZV siejamas su efektyvesniu fosforilinimu virusinės TK.

Antivirusinė veikla: Kiekybinio ryšio tarp herpes virusų jautrumo antivirusiniams vaistams in vitro ir klinikinio atsako žmonėms nėra nustatyta, be to, viruso jautrumo tyrimai nėra standartizuoti. Vertinant plokštelių mažėjimo tyrimais, IC₅₀ HSV-1 svyruoja nuo 0,02 iki 13,5 mcg/ml, o HSV-2 – nuo 0,01 iki 9,9 mcg/ml. IC₅₀ aciklovirui prieš VZV daugumoje laboratorinių kamienų ir klinikinių izoliatų siekia nuo 0,12 iki 10,8 mcg/ml. Acyclovir parodė aktyvumą ir prieš Oka vakcinos VZV kamieną, nustatytas vidutinis IC₅₀ – 1,35 mcg/ml.

Vaistų atsparumas: HSV ir VZV atsparumas aciklovirui gali atsirasti dėl kokybinių ir kiekybinių pokyčių viruso TK arba DNR polimerazėje. Klinikiniai HSV ir VZV izoliatai, kurių jautrumas sumažėjęs, buvo rasti imunitetą silpninantiems pacientams, ypač pažengus sergant ŽIV infekcija. Dauguma atsparių aciklovirui mutantų nustatyta kaip TK trūkumo mutantai, tačiau aptikta ir dalinio ar pakitusio TK bei DNR polimerazės mutantų. TK neigiami mutantai gali sukelti sunkias ligas kūdikiams ir suaugusiems su nusilpusia imunine sistema. Jei gydymo metu stebima bloga klinikinė reakcija, reikėtų įtarti galimą viruso atsparumą aciklovirui.

Zovirax tepalo klinikinė farmakologija

Buvo atlikti du klinikinės farmakologijos tyrimai, kuriuose Zovirax tepalas 5 % buvo taikytas suaugusiems pacientams, kuriems gresia mukokutaninių HSV infekcijų išsivystymas arba turintiems lokalizuotą vėjaraupių-zoster infekciją. Šie tyrimai vertino tepalo toleravimą, sisteminį toksiškumą ir acikloviro skverbimąsi per odą.

Viename tyrimų, kuriame dalyvavo 16 stacionarių pacientų, visa tepalo dozė arba pagrindas buvo atsitiktinai paskirta po 1 cm (25 mg acikloviro) 4 kartus per parą 7 paras ant nepažeistos 29 cm² odos. Nepastebėta nei vietinio netoleravimo, nei sisteminio toksiškumo ar kontaktinio dermatito. Nenaudojant radioimunologinio metodo (jautrumas 0,01 mcg/ml), veikliosios medžiagos nei kraujyje, nei šlapime nerasta.

Kito tyrimo, kuriame dalyvavo 11 pacientų, turinčių lokalizuotą vėjaraupių-zoster infekciją, metu acikloviras buvo aptiktas 9 pacientų kraujyje ir visų tirtųjų šlapime. Plazmos koncentracija pacientams su normalia inkstų funkcija buvo <0,01–0,28 mcg/ml, o pacientui su nepakankama inkstų funkcija – <0,01–0,78 mcg/ml. Acikloviro, išskirto su šlapimu, kiekis siekė nuo <0,02 % iki 9,4 % visos paros dozės. Taigi, acikloviro sisteminė absorbcija po naudojimo ant odos yra minimali.

Klinikiniai tyrimai

Klinikiniuose tyrimuose, susijusiuose su pirminėmis lytinių organų pūslelinės infekcijomis, Zovirax tepalas 5 % sumažino gijimo laiką, o kai kuriais atvejais – ir virusų išskyrimo trukmę bei skausmo trukmę. Tyrimuose su imunitetą silpninančiais pacientais, daugiausia sergančiais lūpų pūsleline, buvo sutrumpintas virusinių dalelių išskyrimo laikas bei šiek tiek sumažėjo skausmo trukmė.

Tyrimuose dėl pasikartojančios lytinių organų pūslelinės ir lūpų pūslelinės neimunosupresuotiems pacientams nepastebėta reikšmingos klinikinės naudos; nustatytas tik nedidelis virusų išskyrimo laiko trumpėjimas.

Zovirax tepalo indikacijos ir vartojimas

Zovirax tepalas 5 % skirtas pradiniam lytinių organų pūslelinės gydymui ir ribotų, gyvybei nepavojingų mukokutaninių HSV infekcijų gydymui imunitetą silpninantiems pacientams.

Kontraindikacijos

Zovirax tepalas 5 % draudžiamas pacientams, kuriems pasireiškė jautrumas bent vienai sudedamajai daliai.

Įspėjimai

Zovirax tepalas 5 % skirtas tik vartoti ant odos ir neturi būti vartojamas akių srityje.

Perdozavimas

Perdozavimas naudojant Zovirax tepalą 5 % ant odos mažai tikėtinas dėl labai ribotos absorbcijos per odą.

Zovirax tepalo dozavimas ir vartojimas

Rekomenduojama tepti pakankamą kiekį, kad visi pažeidimai būtų visiškai padengti, kas 3 valandas, 6 kartus per parą 7 dienas. Vienos dozės kiekis priklauso nuo pažeidimo paviršiaus ploto, bet turėtų sudaryti apie 1,25 cm ilgio tepalo juostelę (maždaug 1,3 g) 26 cm² odos. Tepant rekomenduojama naudoti piršto gaubtą arba gumines pirštines, kad išvengtumėte viruso perkėlimo ant kitų kūno vietų ar užkrėtimo aplinkinių. Gydymą pradėti kuo anksčiau po pirmųjų simptomų atsiradimo.