Ar ŽIV gali būti perduodamas per kasdienį bendravimą?

HIV plinta tik labai artimo kontakto metu – per tam tikrus kūno skysčius, kai įvyksta tiesioginis jų patekimas į organizmą. Kiekvienas žmogus kartais susimąsto apie galimą riziką, tačiau vis dar išlieka nemažai nesusipratimų, kaip iš tikrųjų užsikrečiama šiuo virusu. Pavyzdžiui, daugelis žino, kad per bendrus įrankius ar kasdienius prisilietimus užsikrėsti neįmanoma, tačiau sužinoję, kad maisto ruošėjas turi ŽIV, kai kurie vis tiek ima nerimauti. Tokios neracionalios baimės tik skatina mitus ir lemia neteisingą elgesį – vieni ima perdėtai saugotis, o kiti atvirkščiai – nepakankamai vertina riziką.

Kaip plinta HIV

HIV virusas, nors ir pavojingas, aplinkoje išlieka tik labai trumpai ir negali būti perduodamas, kaip dauguma peršalimo ar gripo virusų. Jam būtinas tiesioginis kontaktas – intymus santykiavimas ar kūno skysčių mainai.

Nors daug kas nerimauja dėl įvairių situacijų, iš tikrųjų norint, kad įvyktų užsikrėtimas, turi būti įvykdytos kelios sąlygos:

• Turi būti tam tikrų kūno skysčių, kuriuose virusas gyvybingas – tai kraujas, sėkla, makšties ir tiesiosios žarnos išskyros ar motinos pienas. Virusas greitai žūsta ore ar vietose, kur dominuoja stiprus rūgštinis pH (pvz., skrandyje).
• Kūno skysčiuose turi būti pakankamas viruso kiekis. Tokie skysčiai kaip seilės, prakaitas ar ašaros pavojingi nėra, nes juose viruso išlieka labai mažai – įvairūs fermentai jį greitai suardo.
• Būtinas ir kelias, per kurį virusas patenka į organizmą – dažniausiai tai įvyksta lytinių santykių metu (analinio ar vaginalinio sekso metu), taip pat dalinantis švirkštais ar kitais instrumentais, kuriuose gali būti kraujo. Virusas taip pat gali patekti iš motinos vaikui nėštumo ar žindymo laikotarpiu, rečiau – medicinos įstaigose patyrus atsitiktinę injekciją adata.
• Virusas privalo pasiekti jautrias organizmo ląsteles – neužtenka tiesiog odos kontakto su užkrėstu skysčiu. Virusui būtinas priėjimas prie kraujotakos per pažeistą odą arba gleivinę. Didelės ir gilios žaizdos kelia didesnę riziką nei paviršiniai įbrėžimai.

Dažniausiai ŽIV užsikrečiama turint vaginalinių ar analinių lytinių santykių su užsikrėtusiu asmeniu, taip pat naudojantis tais pačiais švirkštais ar kitais narkotinių medžiagų vartojimo įrankiais. Kur kas retesni atvejai, kai ŽIV perduodama per ligoninėse nutikusias adatos dūrių traumas ar motinai vaikui nėštumo ir žindymo metu. Nepaisant to, visame pasaulyje būtent maitinimas krūtimi išlieka viena pagrindinių infekcijos perdavimo vaikams priežasčių.

Kaip ŽIV neplinta

Yra daug būdų, kurie atrodo rizikingi, tačiau iš tikrųjų per juos ŽIV perduoti negalima. Šie buitiniai kasdieniai kontaktai nėra pavojingi:

• Prisilietimai, apsikabinimai, bučiniai ar rankų paspaudimas
• Bendri namų apyvokos daiktai, stalo įrankiai, puodeliai ar lėkštės
• Maisto vartojimas, kurį paruošė žmogus, sergantis ŽIV
• Bendri higienos reikmenys – net ir dantų šepetėliai ar skutimosi peiliukai
• Kūno skysčių, tokių kaip sperma ar makšties išskyros, prisilietimas prie nepažeistos odos
• Buvimas spjaudant ar kandant – net jei atsiranda kraujo
• Naudojimasis viešais tualetais, dušais ar geriamaisiais fontanais
• Vabzdžių įkandimai, įskaitant uodus

Oralinis seksas taip pat laikomas mažai rizikingu, tačiau infekcijos tikimybė šiek tiek išauga, jei burnoje ar lytiniuose organuose yra žaizdelės ar opelės, kraujuojančios dantenos ar lytinių organų pažeidimų. Taip pat oralinio sekso metu išlieka rizika užsikrėsti kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis.

Tatuiravimas ar auskarų vėrimas praktiškai nesukelia pavojaus užsikrėsti, jei procedūros atliekamos saugiai ir steriliai – apie tokius atvejus duomenų nėra. Tai taip pat taikoma kitoms grožio procedūroms – rizika kyla tik absoliučiai nesaugioje aplinkoje naudojant nesterilius įrankius. Maža ir užsikrėtimo tikimybė per kraujo perpylimą ar organų transplantaciją, nes donoro kraujas ir organai yra griežtai tikrinami. Kraujo donorai neturi nieko bijoti – donorystės metu užsikrėsti neįmanoma.

Ką daryti, jei įtariate, kad galėjote užsikrėsti

Neretai žmones aplanko nerimas po tam tikrų situacijų – barnių ar atsitiktinio kontakto su krauju, kai kyla abejonių dėl galimos infekcijos, net jei tikimybė iš tiesų labai menka. Tokiais atvejais medikai rekomenduoja profilaktiškai pasitikrinti ir pasikalbėti apie apsaugos priemones, kad ateityje būtų aišku, kaip apsisaugoti nuo ŽIV ir kitų lytiškai plintančių infekcijų.

Jei kyla reali rizika dėl galimo užsikrėtimo, gydytojai gali paskirti vadinamąją poekspozicinę profilaktiką (PEP) – tai specialūs vaistai, kuriuos reikia pradėti vartoti per 72 valandas nuo rizikingo kontakto, o kursas trunka 28 dienas. Kuo greičiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė užkirsti kelią virusui įsitvirtinti organizme.

Santrauka

ŽIV dažniausiai perduodama per nesaugius lytinius santykius ir dalijantis užkrėstais švirkštais ar kitais daiktais, kuriuose gali būti kraujo. Retesni atvejai – medicininiai incidentai ar perdavimas nėštumo ar žindymo metu. Neįmanoma užsikrėsti per apkabinimą, bučinį, bendrus įrankius ar indus, tualetus, vabzdžių įkandimus, maistą ar prisilietimus prie kūno skysčių per nepažeistą odą.

Kad infekcija išsivystytų, būtinas tiesioginis kontaktas su užkrėstu skysčiu, viruso kiekis turi būti pakankamas, o skystis turi patekti per pažeistą odą ar gleivinę, pasiekti jautrias ląsteles. Ne kiekvienas kontaktas reiškia užsikrėtimą, o kilus įtarimui dėl rizikos rekomenduojama nedelsti ir pasitarti su gydytoju dėl prevencinių priemonių.