Genetikos ir ŽIV infekcijų sąsajos

Genai daro didelę įtaką tam, kaip žmogaus organizmas reaguoja į ŽIV – nuo individualaus užsikrėtimo rizikos iki ligos eigos ir efektyviausių gydymo būdų pasirinkimo.

Kaip genai lemia atsparumą ŽIV

Nors kasmet milijonai žmonių susiduria su ŽIV, ne kiekvienas iš jų užsikrečia. Tyrimais nustatyta, kad mūsų genetinis kodas sudaro 28–42% rizikos užsikrėsti šiuo virusu. Skirtingi genetiniai variantai gali arba sumažinti, arba padidinti polinkį susirgti ŽIV ir lemti, kaip organizmas kovoja su infekcija bei kaip reaguoja į vaistus.

Atsparumą stiprinantys genai

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai identifikavo kelias genetines mutacijas, kurios gali sumažinti ŽIV užsikrėtimo tikimybę. Viena žymiausių – CCR5-Delta32 mutacija, atrasta devintajame dešimtmetyje. Jeigu žmogus paveldi šį 32 bazių porų deleciją iš abiejų tėvų, tikimybė užsikrėsti ŽIV gerokai sumažėja. Tokį genetinį variantą dažniau turi europiečių kilmės žmonės – apie 10–14% jų turi bent vieną šį geną. Tuo tarpu Afrikos ir Azijos regionuose ši mutacija yra labai reta.

Manoma, kad šis variantas išsivystė kaip apsauga nuo tokių pavojingų infekcijų kaip raupai ar maro epidemijos, mat šios ligos irgi veikė imuninę sistemą panašiai kaip ŽIV. Kiti tiriami genai, pavyzdžiui, EFCAB14, gali turėti panašų apsauginį poveikį, tačiau jų reikšmė dar tik tiriama.

Genai, didinantys ŽIV riziką

Nustatyta, kad tam tikros CD101 ir UBE2V1 genų mutacijos keturis kartus padidina polinkį užsikrėsti ŽIV. Nors aišku, jog šie genai susiję su uždegiminėmis imuniteto grandimis, tikslios kyšančios rizikos priežastys dar lieka neišaiškintos. Įvairios šių genų variacijos gali slopinti T-limfocitų svorį imuninėje sistemoje ar keisti uždegimo žymenų išskyrimą. Be to, UBE2V1 mutacijos gali padidinti ir kitų ligų, pavyzdžiui, širdies bei inkstų ligų ar kai kurių vėžio rūšių riziką. Tikimasi, kad šių genetinių ypatumų pažinimas leis ateityje kurti efektyvesnes prevencijos priemones.

Kaip genai veikia ligos eigą

ŽIV gydomas antiretrovirusinėmis tabletėmis, siekiant sustabdyti viruso progresavimą iki AIDS. Vis dėlto pasaulyje egzistuoja vadinamosios „ŽIV kontrolierių“ grupės – žmonės, kurių viruso kiekis kraujyje labai mažas net nenaudojant vaistų. Jų genetiniai tyrimai parodė, jog tam tikri HLA komplekso chromosomų variantai (pvz., HLA-B57, HLA-B27, HLA-B52, HLA-B39) gali atitolinti AIDS išsivystymą.

Kitų HLA variantų, tokių kaip HLA-B35, HLA-B18, HLA-A24, HLA-B08 ir HLA-A29, buvimas gali spartinti ligos progresą. Manoma, kad su šiais genais sąveikauja ir kiti svarbūs imuniniai genai, taip papildomai nulemdami ŽIV eigą.

Pilnai išsiaiškinti, kodėl vieni žmonės ilgai nesusirgo AIDS, dar nepavyko. Visgi viliamasi, kad genetinių „ŽIV kontrolierių“ ypatumų tyrimai padės sukurti inovatyvius gydymo metodus ateityje.

Kokį vaidmenį atlieka kraujo grupė ir antigenai?

Buvo atlikta ne viena studija, siekiant sužinoti, ar kraujo grupė ar tam tikri kraujo antigenai galėtų pakeisti tikimybę užsikrėsti ŽIV. Vertintas ABO, Duffy, Rh bei itin retas Pk antigenas.

• ABO kraujo grupė: Anksčiau manyta, kad vienos kraujo grupės labiau linkusios į ŽIV nei kitos, tačiau duomenys prieštaringi, o aiškaus ryšio iki šiol nerasta.
• Duffy antigenas: Kai kurie mokslininkai mano, kad Duffy antigeno neturintys žmonės gali būti jautresni ŽIV infekcijai, bet tyrimų rezultatai nevienareikšmiški.
• Rh faktorius: Kadaise buvo spėliojama, kad Rh teigiamo kraujo turėtojai yra atsparesni ŽIV, bet tyrimai tokios priklausomybės nepatvirtino.
• Pk antigenas: Retas Pk antigenas laboratoriniuose tyrimuose parodė stiprų atsparumą ŽIV – ląstelės su daug Pk buvo sunkiau užkrečiamos. Tai galėtų būti svarbu kuriant naujas prevencijos strategijas.

Genai ir gydymo galimybės

DNR tyrimai vis dažniau naudojami ne tik naujiems gydymo būdams kurti, bet ir norint geriau pritaikyti vaistus kiekvienam pacientui. Mūsų genetiniai skirtumai nulemia, kaip organizmas reaguoja į skirtingus vaistus ir kokios nepageidaujamos reakcijos gali pasireikšti.

• Žmonėms su tam tikrais HLA-B variantais dažniau pasitaiko alerginių reakcijų vartojant abakaviro turinčius vaistus.
• UGT1A1 geno variacijos gali nulemti gelta (hiperbilirubinemiją) gydymo atazanaviru atveju.
• Žmonės su CYP2A6 arba CYP2B6 pokyčiais gali turėti aukštesnį efavirenzo arba nevirapino kiekį kraujyje.

Mokslas tik pradeda gilintis į žmogaus genų ir ŽIV sąveikas. Tikimasi, kad šios žinios padės kurti vis pažangesnes prevencijos ir gydymo priemones, o galbūt vieną dieną – priartėti ir prie išgydymo.