Alternatyviosios medicinos rūšys ir visuminės medicinos sistemos

Ajurvedinė medicina, natūropatija ir homeopatija – tai skirtingos visuminės gydymo sistemos, kurios pagrįstos senomis tradicijomis, individualiu požiūriu į pacientą ir natūraliomis priemonėmis. Kiekviena jų vystėsi pagal savo filosofiją, tačiau visos tiki žmogaus organizmo gebėjimu pasveikti pačiam.

Ajurvedos požiūris į sveikatą ir sveikimą

Ajurveda, išvertus iš sanskrito – „gyvenimo mokslas“, kilo Indijoje ir yra viena seniausių žinomų gydymo sistemų. Šios medicinos esmė – palaikyti harmoningą kūno, proto ir sielos pusiausvyrą, manydama, jog liga atsiranda šioms sąveikoms išsiderinus.

Pagrindiniai ajurvedos gydymo metodai jungia subalansuotą mitybą, fizinius užsiėmimus, meditaciją, žolelių vartojimą, kvėpavimo praktiką, masažus bei saulės šviesos svarbą. Ajurvedinės terapijos Indijoje taikomos įvairioms sveikatos problemoms, tokioms kaip cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos ar nervų sistemos sutrikimai. Nors kai kuriais atvejais ajurvediniai metodai rodo potencialą, moksliniai tyrimai dažnai neatitinka šiuolaikinių griežtų tyrimų reikalavimų – trūksta objektyvių palyginimų, pakankamai didelių tiriamųjų grupių ar kokybiškų kontrolių.

Natūropatijos principai ir taikomi metodai

Natūropatija – Europoje gimusi gydymo sistema, kurios pagrindas yra įsitikinimas, kad žmogaus kūnas turi įgimtą savybę sveikti, o liga yra natūralios sveikimo pusiausvyros sutrikimo pasekmė. Natūropatai didelį dėmesį skiria ne tik ligų gydymui, bet ir sveikatos stiprinimui bei ligų prevencijai.

Šią filosofiją atspindi šeši pagrindiniai principai: gamtos savybių gydomoji galia, tikrosios ligos priežasties nustatymas ir šalinimas, saugumas (nekenkimo principas), gydytojo vaidmuo kaip mokytojo, viso asmens (fiziškai, emociškai ir dvasiškai) gydymas bei prevencija. Svarbiausi taikomi natūropatiniai metodai – mitybos keitimas, žoliniai preparatai, papildai, akupunktūra, hidroterapija, masažas, sąnarių mobilizavimas ir gyvenimo būdo konsultacijos.

Kai kuriuose regionuose natūropatai, turintys specialią licenciją, gali naudoti ir tam tikrus įprastinei medicinai būdingus vaistus. Paprastai terapinių protokolų pasirinkimas priklauso nuo individualių poreikių, o būdai derinami tarpusavyje.

Vertinimas ir moksliniai tyrimai

Sudėtinga atlikti visos natūropatijos sistemos efektyvumo tyrimus, nes taikomi daugybė įvairių metodų. Tačiau atskiros natūralios priemonės tyrinėjamos dažnai. Pavyzdžiui, vaistažolė echinacija, nors kai kuriuose tyrimuose vaikams peršalimų gydymui buvo neveiksminga, kartu su kitomis žolelėmis ir vitaminu C buvo vertinta dėl pagalbos gydant ausų skausmus, kilusius dėl ūminio vidurinės ausies uždegimo – kai kuriais atvejais tai pasiteisino. Kitas augalinis tirpalas, sudarytas iš česnakų, verbenų, medetkų ir jonažolės, prilygo įprastiems nuskausminamiesiems ausų lašams gydant vaikų ausų skausmą.

Dar viena tyrimų kryptis – spanguolių preparatų taikymas šlapimo takų infekcijų profilaktikai. Atlikta studija atskleidė, kad tiek spanguolių sultys, tiek tabletės padėjo sumažinti infekcijų dažnį, o tabletės buvo efektyviausios ir ekonomiškiausios prevencijos priemonės.

Homeopatijos pagrindai ir vertinimas

Homeopatija – iš esmės savita medicinos sistema, grindžiama tuo, kad ligos gydomos itin skiestomis medžiagomis, kurios sveikam žmogui sukeltų panašius simptomus. Pagrindinis homeopatijos principas – „panašus gydo panašų“. Gydytojas atidžiai įvertina žmogaus būklę, įskaitant emocinę savijautą, mąstymo ypatybes bei individualius bruožus.

Nors homeopatiniai vaistai dažniausiai vartojami labai mažomis ar net sunkiai aptinkamomis dozėmis, mokslinėje bendruomenėje tokie metodai dažnai vertinami skeptiškai. Vis tik tyrimų šioje srityje netrūksta. Paprastai jie skirstomi į kelias kategorijas: homeopatinių preparatų palyginimas su placebo, ligos gydymo veiksmingumo analizė ir itin skiestų preparatų biologinio poveikio tyrinėjimas.

Keletas išsamių apžvalgų rodo, kad klinikiniai duomenys apie homeopatijos veiksmingumą dažnai būna nevienareikšmiai, o daugumos tyrimų metodologinė kokybė nėra aukšta. Tačiau kai kurie griežčiau atlikti bandymai aptiko teigiamų rezultatų, nors apibendrintai kalbant, nėra akivaizdaus ir moksliškai pagrįsto įrodymo, jog homeopatija veiksminga gydant konkrečias ligas.

Panašumai ir bendri principai visose sistemose

Nors ajurveda, natūropatija ir homeopatija vystėsi skirtinguose pasaulio regionuose, jas vienija požiūris, kad žmogaus kūnas turi įgimtą gebėjimą sveikti. Reikia atsižvelgti į visapusišką asmenį ir dažnai derinti keletą gydymo būdų – nuo mitybos ir augalinių preparatų iki psichologinių praktikų.

Šių visuminių gydymo sistemų esmė yra ta, kad gydymo procesas pritaikomas kiekvienam individui. Nors moksliniai tyrimai dažniausiai vertina pavienes priemones, šios medicinos rūšys pagrįstos suderinta, holistine priežiūra, kuri apima ir kūną, ir protą, ir sielą.