Autoimuninė hemolitinė anemija: simptomai, priežastys, diagnostika, gydymas

Jei įtariate, kad galite sirgti mažakraujyste, verta kreiptis į gydytoją. Specialistas įvertins jūsų bendrą sveikatos būklę, domėsis dabartiniais vaistais, ankstesnėmis ligomis bei simptomais. Prireikus, gydytojas gali rekomenduoti apsilankyti pas kraujo ligų gydytoją – hematologą.

Kaip diagnozuojama autoimuninė hemolitinė anemija

Pirmiausia dažnai atliekamas bendras kraujo tyrimas (BKT). Šis išsamus tyrimas leidžia įvertinti:

• raudonųjų, baltųjų kraujo kūnelių ir trombocitų kiekį,
• raudonųjų kraujo kūnelių dydį,
• hemoglobino – baltymo, pernešančio deguonį, kiekį,
• kiek kraujyje vietos užima raudonieji kraujo kūneliai (hematokritą).

Nedidelis raudonųjų kūnelių skaičius ir sumažėjęs hemoglobino bei hematokrito lygis paprastai parodo esant mažakraujystę.

Papildomi tyrimai siekiant išsiaiškinti priežastį

Jei nustatoma anemija, gali būti skiriami tolesni tyrimai:

• Retikulocitų skaičius. Padidėjęs rodiklis rodo, kad kaulų čiulpai aktyviai gamina naujus raudonuosius kūnelius – organizmas bando kompensuoti juos prarandant.
• Koombso (Coombs’) testas. Padeda nustatyti, ar prieš raudonuosius kraujo kūnelius gaminami antikūnai.
• Periferinis kraujo tepinėlis. Mikroskopu apžiūrint kraujo mėginį, galima įvertinti ar vyksta kraujo kūnelių ardymas.
• Bilirubino kiekio nustatymas. Kai raudonieji kraujo kūneliai suardomi, šios medžiagos kraujyje padidėja.
• Haptoglobino tyrimas. Šis baltymas padeda pašalinti suardytų kraujo kūnelių likučius ir sumažėja, kai šis procesas ypatingai suaktyvėja.
• Šalčio agliutininų titras. Vertinama specifinių antikūnų koncentracija, kurie atakuoja kūnelius, kai yra esant žemesnei temperatūrai.

Kaip gydoma autoimuninė hemolitinė anemija

Gydymas paprastai priklauso nuo to, kas sukėlė anemiją. Jei liga, tokia kaip vilkligė, lemia organizmo reakciją, pirmiausia gydoma ši pagrindinė būklė. Kai kuriais atvejais mažakraujystė gali būti sukelta vartojamų vaistų – tada tenka jų atsisakyti. Esant lengvai eigai, gydymas gali būti ir nereikalingas.

Pirmo pasirinkimo priemonė dažniausiai būna steroidiniai vaistai, tokie kaip prednizonas ar hidrokortizonas – jie mažina imuninės sistemos aktyvumą ir apsaugo raudonuosius kūnelius nuo ardymo. Kartais papildomai skiriamas preparatas rituksimabas, kuris dar efektyviau slopina nepageidaujamą imuninį atsaką.

Jei gydymas vaistais nepadeda, gali būti rekomenduojama blužnies šalinimo operacija – būtent čia vyksta daugelio raudonųjų kraujo kūnelių suardymas. Taip pat naudojamos ir kitos imuninę sistemą slopinančios priemonės, tokios kaip azatioprinas ar ciklofosfamidas.

Sunkesniais atvejais gali prireikti perpylimo, kad būtų atstatytas trūkstamų kraujo kūnelių kiekis ir pagerinta savijauta.