Kaip diagnozuojamas storosios žarnos vėžys

Kolorektalinio vėžio ankstyva diagnostika labai svarbi: kuo anksčiau liga aptinkama, tuo didesnė tikimybė efektyviam gydymui ir geresniems rezultatams. Svarbiausi žingsniai – reguliari patikra pagal šeimos ir asmeninę ligos istoriją bei rekomenduojamas skriningo amžius. Taip galima padidinti galimybę pastebėti ligą dar ankstyvoje stadijoje, kai gydymas yra veiksmingiausias.

Simptomai ir pirmieji veiksmai

Pagrindiniai simptomai, kurie gali paskatinti pasitikrinti dėl kolorektalinio vėžio, yra kraujavimas iš tiesiosios žarnos, neaiškios kilmės pilvo skausmas, pakitęs tuštinimosi dažnis ar konsistencija, nepaaiškinamas svorio kritimas, silpnumas dėl galimos mažakraujystės. Pastebėjus bent vieną iš šių požymių, svarbu nedelsti – reikia kreiptis į sveikatos specialistą, kuris gali sudaryti aiškų tolimesnės diagnostikos planą.

Asmeninės ir šeimos istorijos svarba

Aptariant savo sveikatą su gydytoju, svarbu paminėti žinomus vėžio atvejus šeimoje bei asmeninę ligų istoriją. Tai gali nulemti, kada reikia pradėti reguliarius tyrimus ir kokius jų tipus pasirinkti. Net jei nejaučiate jokių simptomų, šeimos polinkis gali padidinti jūsų riziką.

Diagnostikos tyrimai ir gydytojo apžiūra

Apsilankymo pas gydytoją metu atliekama fizinė apžiūra: vertinamas pilvo srities jautrumas, galimi dariniai ar padidėję organai. Dažnai gali būti pasirenkamas ir tiesiosios žarnos tyrimas pirštu, kuris padeda anksti aptikti pakitimus analiniame kanale.

Laboratoriniai tyrimai

• Bendras kraujo tyrimas padeda nustatyti, ar nesergate mažakraujyste, nes tai gali būti kraujuojančio naviko požymis.
• Kepenų fermentų tyrimai svarbūs dėl to, kad vėžys gali išplitęs į šį organą.
• Navikiniai žymenys gali būti aptinkami kraujyje – jų būna ne visada, bet tai naudinga vėžio progresijai ir gydymo sėkmei vertinti.

Aukščiau minėti tyrimai padeda įvertinti bendrą organizmo būklę ir, jei yra įtartinų rezultatų, gydytojas dažniausiai paskiria papildomus tyrimus.

Tiesioginės diagnostikos metodai

Pagrindinis ir tiksliausias kolorektalinio vėžio nustatymo būdas – kolonoskopija. Jos metu speciali lanksti optinė kamera įvedama per išangę į žarnyną ir leidžia tiesiogiai apžiūrėti žarnos gleivinę. Jei randamas įtartinas darinys, paimamas audinio mėginys biopsijai – šis tyrimas galutinai patvirtina arba paneigia vėžį. Kolonoskopijos metu pacientas seduojamas, tad nemalonių pojūčių dažniausiai nejaučiama.

Jei išmatų tyrimo ar kompiuterinės tomografijos metu randamas įtartinas pakitimas, dažnai rekomenduojama atlikti kolonoskopiją.

Vaizdo tyrimai

• Kompiuterinė tomografija (KT) naudojama pilvo ertmei ir dubeniui tirti. KT kolonoskopija – alternatyva tradicinei kolonoskopijai, kai pastarosios atlikti negalima.
• MRT padeda įvertinti kepenis, jei įtariama, jog vėžys galėjo išplisti.
• Krentgenograma – atliekama krūtinės ląstai, kai reikia įvertinti vėžio išplitimą į kitus organus.
• Pozitronų emisijos tomografija (PET) naudojama retais atvejais, dažniau – išplitimo paieškai sudėtingose situacijose.

Ultragarsas ir jo taikymo galimybės

• Pilvo ultragarsas padeda įvertinti, ar vėžys neišplito į kepenis ar kitus pilvo ertmės organus.
• Endorektalinis ultragarsas leidžia tiksliai nustatyti vėžio plitimo gylį tiesiojoje žarnoje ir įvertinti galimą išplitimą į aplinkinius audinius ar limfmazgius.
• Intraoperacinis ultragarsas taikomas operacijos metu, kai reikia vertinti vėžio plitimą, ypač kepenyse.

Vėžio stadijos ir eiga

Kai nustatomas kolorektalinis vėžys, labai svarbu įvertinti jo išplitimo laipsnį, t.y. stadiumą. Dažniausiai išskiriamos penkios stadijos nuo 0 iki 4, ir kuo ankstyvesnė stadija nustatoma, tuo didesnės gydymo sėkmės galimybės.

• 0 stadija: navikas randamas tik žarnyno gleivinėje.
• 1 stadija: auglys perauga gleivinę, bet dar nėra pasiekęs giluminio raumeninio sluoksnio.
• 2 stadija: vėžys prasiskverbia per visus žarnos sienelės sluoksnius ar auga į gretimus organus, tačiau neišplinta į limfmazgius.
• 3 stadija: vėžys išplinta į netoliese esančius limfmazgius, bet nesiekia nutolusių organų.
• 4 stadija: vėžinės ląstelės aptinkamos toliuose organuose (pavyzdžiui, kepenyse ar plaučiuose) arba pilvaplėvėje.

Kiekvienas atvejis gali turėti specifinių ypatumų, todėl stadijos vertinamos pagal daugiau nei vieną kriterijų.

Išgyvenamumo tikimybė

Ligos prognozė glaudžiai siejasi su vėžio stadija. Ankstyvos stadijos atveju, kai navikas aptinkamas dar nepažeidus limfmazgių ar kitų organų, išgyvenamumo rodikliai – itin aukšti.

• 1 stadija: išgyvena apie 92 % pacientų per penkerius metus.
• 2 stadija: 63–87 %.
• 3 stadija: 53–69 %.
• 4 stadija: apie 11 %.

Šie skaičiai yra apytiksliai, nes individuali prognozė priklauso nuo daugelio veiksnių: naviko genetinių savybių, organizmo atsako į gydymą, bendros sveikatos. Išgyvenamumo statistika surinkta iš žmonių, kurie buvo gydyti prieš keletą metų, tuo tarpu gydymo pažanga gerina rezultatus kasmet.

Kitų ligų, imituojančių kolorektalinio vėžio simptomus, pavyzdžiai

Dalis ženklų, dėl kurių kreipiamasi į medikus, gali būti nulemti ne vėžio, o kitų sveikatos sutrikimų. Svarbu, kad kiekvienas naujas ar neįprastas simptomas būtų įvertintas laiku – taip galima užtikrinti tikslią diagnozę.

• Hemorojus – išsiplėtusios tiesiosios žarnos venos, galinčios sukelti kraujavimą ir diskomfortą.
• Dirgliosios žarnos sindromas – dažnos pilvo spazmai ir spazmai.
• Apendicitas – ūminis apendikso uždegimas su stipriu skausmu pilvo apačioje, pykinimu.
• Divertikulitas – storosios žarnos išsikišimo uždegimas, dažnai lydimas skausmo apatinėje kairėje pilvo dalyje, vidurių užkietėjimo ar pykinimo.
• Infekcinis kolitas – žarnyno uždegimas dėl infekcijos, lydimas viduriavimo, pilvo skausmų, karščiavimo.
• Cistitas – šlapimo pūslės uždegimas, sukeliantis dažną, sunkų ar deginantį šlapinimąsi ir skausmą žemiau bambos.
• Inkstų akmenys – skausmas juosmens srityje, galintis plisti į pilvą, kraujas šlapime.

Pagrindiniai tyrimo metodai

• Kolonoskopija laikoma tiksliausiu tyrimu nustatant kolorektalinį vėžį. Papildomai gali būti atliekama dalinė kolonoskopija (sigmoidoskopija). Atliekant šiuos tyrimus galima paimti audinio biopsiją detalios analizės tikslais.
• Vaizdiniai tyrimai, kaip kad kompiuterinė tomografija, padeda aptikti susidariusius darinius. KT kolonoskopija siūloma, kai negalima atlikti įprastos kolonoskopijos, tačiau ji dažniau praleidžia smulkias ataugas.
• Laboratoriniai diagnostikos metodai leidžia nustatyti navikinių žymenų buvimą kraujyje arba paslėptą kraują išmatose, kas gali būti papildoma užuomina apie naviką.
• Ultragarsiniai tyrimai: pilvo, endorektalinis arba intraoperacinis ultragarsas naudojamas naviko išplitimui vertinti, ypač pažeidus kepenis ar limfmazgius.