Kaip nustatomas nutukimas

Nutukimo diagnozavimas – tai daug daugiau nei tiesiog pasisvėrimas. Norint tiksliai įvertinti žmogaus kūno masę ir sveikatos rizikas, gydytojas dažnai atlieka išsamų tyrimą, taikant įvairius metodus: nuo kūno masės indekso (KMI) ir liemens apimties iki laboratorinių tyrimų bei fizinės apžiūros.

Nutukimo diagnostikos principai

Pasaulyje nutukimo mastai sparčiai auga – ši būklė tampa viena svarbiausių sveikatos iššūkių. Nutukimas ne tik blogina psichologinę gerovę, trumpina gyvenimo trukmę, bet ir didina ankstyvos mirties riziką. Ankstyva diagnozė ir greitas reagavimas padeda laiku sumažinti komplikacijų pavojų.

Patikimiausias būdas nustatyti nutukimą – ne vien pažiūrėti į skaičių svarstyklėse. Vertinant žmogaus svorį svarbūs keli rodikliai:

• Kūno masės indeksas (KMI): apskaičiuojamas pagal kūno masę (kg), padalytą iš ūgio (m) kvadrato.
• Liemens apimtis: šis rodiklis leidžia įvertinti vidaus organus gaubiančio riebalinio audinio (visceralinio riebalo) kiekį.
• Fizinė apžiūra: įvertinama ūgis, svoris, gyvybiniai požymiai, bendras organizmo būklės įvertinimas.
• Laboratoriniai tyrimai: leidžia nustatyti, ar nutukimas jau paveikė organų darbą, aptikti gretutines ligas.
• Rizikos veiksnių įvertinimas: svarbu atsižvelgti į paveldimumą, gyvenimo būdo įpročius ir sveikatos istoriją.

KMI ir jo ribotumai

Kūno masės indeksas (KMI) yra populiariausias rodiklis nutukimui nustatyti. Suaugusiems žmonėms sveika KMI riba laikoma 18,5–24,9 kg/m². Nutukimas paprastai diagnozuojamas, kai KMI lygus arba viršija 30, o svorio padidėjimo sunkumas toliau skirstomas:

• I klasė: KMI 30,0–34,9
• II klasė: KMI 35,0–39,9
• III klasė: KMI 40 ir daugiau

Visgi, KMI neatsižvelgia į amžių, lytį, kūno sudėjimą ar etninę kilmę. Sportiški ir raumeningi žmonės gali turėti didelį KMI, tačiau mažą riebalų kiekį, o rizikos rodikliai gali atsirasti ir esant normaliam svoriui – pavyzdžiui, kai kaupiasi visceralinis (vidinis) riebalų sluoksnis.

Liemens apimties reikšmė

Liemens matavimas svarbus norint įvertinti širdies ir kraujagyslių ligų ar diabeto riziką. Jei liemens apimtis viršija 88 cm moterims ir 102 cm vyrams (kai KMI 25–34,9), padidėja lėtinių ligų pavojus. Liemens apimtį svarbu vertinti bent kartą per metus, ypač jei svoris linkęs didėti.

Šis matavimo būdas tinka ne visiems – esant didesniam nei 35 KMI arba skirtingų etninių grupių atstovams, liemens apimtis nėra pakankamai patikimas rodiklis, todėl visada būtina įvertinti ir kitus parametrus.

Kitų faktorių ir tyrimų svarba

Diagnostikos tikslumui svarbus kompleksiškas požiūris, tad dažnai įtraukiamas išsamus pokalbis apie valgymo įpročius, fizinį aktyvumą, ankstesnius svorio keitimo bandymus, šeimos istoriją. Gydytojas taip pat įvertina psichologinę žmogaus būklę: nuotaikų pokyčius, socialines problemas, miego kokybę.

Laboratoriniai tyrimai dažniausiai apima:

• Cholesterolio lygio įvertinimą
• Gliukozės kiekį kraujyje ir HbA1c (cukrinio diabeto tikimybės nustatymui)
• Skydliaukės hormonų tyrimus
• Kepenų fermentų testus, nes nutukimas dažnai susijęs su riebaline kepenų liga

Be to, atliekami papildomi testai: širdies veiklos įvertinimas (EKG), o kai kurioms pacientų grupėms – išsamesni tyrimai, priklausomai nuo simptomų ar rizikos faktorių.

Vaikų ir paauglių nutukimo diagnostika

Diagnostikuojant vaikų ar paauglių nutukimą, remiamasi augimo lentelėmis: vertinama, kaip vaiko svoris ir ūgis lyginasi su jo bendraamžiais. 85–94 procentiliai rodo antsvorį, daugiau nei 95 procentiliai – nutukimą.

• Nagrinėjama šeimos sveikatos istorija
• Įvertinami mitybos ir aktyvumo įpročiai
• Stebimos psichosocialinės aplinkybės (santykiai, emocinė būsena, miego kokybė, patyčios)
• Ieškoma kitų sveikatos problemų

Vaikams gali būti tiriamas cholesterolio lygis, cukraus kiekis kraujyje, hormonų pusiausvyra – ypač jei yra kitų ligos požymių.

Paauglių ištyrimas

Paaugliams dažniausiai taikomas tas pats KMI metodas kaip ir suaugusiems, tačiau rezultatai lyginami su atitinkamo amžiaus bendramečių grupe. KMI, viršijantis 95 procentilį ar siekiantis 30 ir daugiau, dažnai signalizuoja apie nutukimą ir būtinybę atlikti pilną medicininį ištyrimą (istorija, fizinė apžiūra, kraujo tyrimai, rentgenologiniai tyrimai).

Nutukimo diferencinė diagnostika

Norint tinkamai nustatyti nutukimą, vien matyti didelį svorį ar aukštą KMI nepakanka. Kai kurie žmonės – ypač sportininkai – gali turėti gausų raumenų kiekį, tačiau mažai riebalų, todėl KMI rodiklis gali būti klaidingas. O kiti, kurių svoris normalus, bet organizme gausu vidinių riebalų, gali turėti padidėjusią riziką, kurios KMI neatskleidžia.

• Liemens apimtis parodo vidaus organus supančių riebalų kiekį.
• Ultragarsas leidžia tiesiogiai išmatuoti riebalų storį.
• Dvigubos energijos rentgeno absorbciometrija (DEXA) nustato kūno sudėtį – viso kūno riebalų procentą.
• Bioelektrinė varža: leidžia įvertinti riebalų ir raumenų santykį.
• Odos raukšlių storio matavimas specialiomis žnyplėmis.

Dažniausiai matuojama keletas skirtingų vietų, pavyzdžiui, bicepsas, tricepsas, pažastis, pilvas ir kt. Šie tyrimai, naudojami kartu su KMI, padeda gydytojui tiksliau įvertinti nutukimo būklę.

Atsinaujinantys diagnostikos metodai

Pasaulio sveikatos specialistai siūlo pereiti prie visapusiškesnės diagnostikos – neapsiriboti vien tik KMI ar viena matavimo metodika. Skelbiama, kad nauji diagnostikos standartai remiasi kelių matavimų deriniu: aktualus ne tik liemens apimtis, bet ir liemens bei klubų ar liemens ir ūgio santykis, kūno sudėties analizė. Nutukimas turėtų būti diagnozuojamas tada, kai riebalų perteklius tiesiogiai lemia organų funkcijos pablogėjimą ar trukdo normaliam kasdieniam gyvenimui.

Genetiniai ir kiti nutukimo rizikos veiksniai

Tam tikri genetiniai bruožai gali didinti polinkį kaupti riebalus, tačiau šis paveldimumas tik viena iš priežasčių. Daugeliu atvejų sveikos gyvensenos įpročiai, aktyvumas, subalansuota mityba ir teigiama psichologinė būsena padeda kompensuoti įgimtą riziką.

Nutukimo prevencija

Nutukimui užkirsti kelią lengviausia pradėti nuo mažų dienų: svarbu rinktis sveikesnius produktus, riboti cukraus ir sočiųjų riebalų kiekį, atsisakyti perdirbtų maisto produktų ir gerti daugiau vandens. Reguliari fizinė veikla – viena pagrindinių sąlygų išlaikyti tinkamą svorį. Nemažiau svarbu – kokybiškas miegas ir streso kontrolė.