Kaip susidoroti su mirštančio artimojo pykčiu

1969 metais išleistoje savo knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ psichiatrė išskyrė penkis pagrindinius etapus, kuriuos žmogus gali išgyventi susidūręs su mirties neišvengiamybe. Šie etapai – neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas žmogus šiuos pokyčius patiria savaip: ne visi išgyvena kiekvieną etapą, o jų tvarka – nebūtinai nuosekli. Vis dėlto pyktis dažnai tampa vienu iš ryškiausių psichologinių etapų artėjant gyvenimo pabaigai.

Pyktis artėjant gyvenimo pabaigai

Pykčio išgyvenimas – visiškai natūrali reakcija į didžiulį praradimą. Kai žmogus serga nepagydoma liga, jis netenka visko, kas jam svarbu: santykių, savo veiklos, kasdienių džiaugsmų. Susirgęs žmogus gali jaustis tarsi gyvenimas iš jo buvo atimtas. Jei žmogus vadovaujasi dvasinėmis vertybėmis, kartais pyktis gali būti nukreiptas net į aukštesnes jėgas. Ne retai kyla apmaudas stebint, kaip kiti toliau gyvena, kai tuo tarpu pačiam pamažu tenka atsisveikinti su gyvenimu.

Kartais pykčio taikiniu tampa ir artimieji, gydytojai ar slaugytojai. Žmogui atrodo, kad niekas jo nesupranta, nepatenkina jo poreikių taip greitai, kaip norėtųsi. Visa tai gali sustiprinti jauseną, kad jis jau yra pamirštamas, atstumiamas ir paliekamas tame skausme vienas.

Kaip reaguoti į mirštančio žmogaus pyktį

Pyktis gali būti nukreiptas į artimiausius žmones, nes dažnai tai yra artimiausia „taikinys“. Jei susiduriate su pykčiu iš artimo sergančio žmogaus, keli principai gali padėti lengviau išgyventi šį laikotarpį ir išlaikyti tarpusavio ryšį.

Išlaikykite pagarbų santykį

Labai svarbu nepamiršti pagarbos – net jei artimajam reikia globos, venkite elgtis su juo kaip su vaiku. Suteikite galimybę priimti sprendimus, išsakyti jausmus ir išlaikyti kiek įmanoma daugiau savarankiškumo. Kontrolės praradimas dėl ligos dažnai kelia frustraciją ir stiprina pyktį, todėl pagarbus požiūris leidžia sergančiam žmogui išlikti savimi ir išreikšti reikalingus jausmus.

Nesusireikšminkite kaltinimų

Net jei atrodo, kad pyktis nukreiptas į jus, tikėtina, kad esmė – nėra jūsų elgesyje, o pačioje situacijoje. Dažnai sergantis žmogus pyksta ne konkrečiai ant artimųjų, o ant savo ligos, prarasto gyvenimo, neteisybės jausmo. Nepamirškite: pyktis kyla iš bejėgiškumo, baimės ir skausmo.

Stenkitės suprasti sergančio žmogaus padėtį

Pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia netekti visko, kas gyvenime brangu, ir būti priverstam atsisveikinti su pačiu gyvenimu. Tokia perspektyva dažnai užplūsta sudėtingomis emocijomis – tarp jų ir pykčiu. Dalis šių jausmų dažnai slepia gilesnes baimes: nežinios, galimo skausmo, atskyrimo nuo artimųjų. Atvira pokalbis apie šias baimes ir rūpesčius su sveikatos priežiūros specialistu gali sumažinti dalį gąsdinančių minčių.

Pykite kartu – tikslas ne žmogus, o liga

Pyktis yra suprantama reakcija į gyvenimą keičiančią diagnozę. Nukreipę pyktį į pačią ligą, o ne į vienas kitą, galite kartu lengviau išgyventi emocinį etapą. Juk ne tik sergantis žmogus jaučiasi praradęs – artimiesiems netekties skausmas taip pat realus. Kalbėkite atvirai – pykite kartu ant ligos, bet palaikykite vienas kitą.

Pykčio priėmimas – kelias į susitaikymą

Staigus emocijų protrūkis ar griežtesnis žodis sergančiam žmogui gali sukelti kaltės ar gėdos jausmą. Tokiu metu svarbu priminti, kad pyktis yra natūralus. Atvira diskusija apie netektį ir normalumą jausti pyktį gali padėti sumažinti kančią. Dalijantis šiuo išgyvenimu pamažu gali ateiti ir susitaikymo jausmas.