Kas yra cerebrinis paralyžius?

Cerebrinis paralyžius – tai visą gyvenimą trunkanti neurologinė būklė, kuri savaime nepraeina ir pasireiškia labai įvairiomis fizinėmis ir raidos problemomis. Simptomai gali būti nuo vos pastebimų iki itin stipriai ribojančių kasdienį gyvenimą: kai kurie žmonės susiduria su kalbos sunkumais, vaikščiojimo problemomis ar mokymosi vėlavimu. Šiame straipsnyje aptarsime skirtingus cerebrinio paralyžiaus tipus, pagrindines jo priežastis, diagnostiką, gydymo galimybes bei pagalbos svarbą kasdienybėje.

Kas yra cerebrinis paralyžius?

Cerebrinis paralyžius – tai būklė, kurią sukelia smegenų pažeidimai arba sutrikimai dar iki kūdikio gimimo ar netrukus gimus. Dėl šio sutrikimo dažniausiai atsiranda judėjimo ir laikysenos problemų, tačiau gali būti pažeistos ir kitos funkcijos, pavyzdžiui, kalba, rega ar protinė raida. Liga pasižymi pastovumu – simptomai ilgainiui nekinta, tačiau keičiasi jų pasireiškimo pobūdis ir sunkumas augant vaikui.

Pagrindiniai cerebrinio paralyžiaus tipai

Cerebrinis paralyžius gali būti kelių skirtingų formų, kurių kiekviena pasižymi tam tikrais judėjimo, koordinacijos ar raumenų tonuso sutrikimais. Smegenų pažeidimo vieta ir pobūdis lemia, kaip būklė pasireikš kasdienybėje.

• Spastinis cerebrinis paralyžius: Dažniausia forma, kai sutrinka raumenų kontrolė, judesiai tampa staigūs, trūkčiojantys, o patys raumenys – įtempti. Sunkumas labai įvairus – kai kuriems žmonėms paralyžiuojama tik ranka ar koja, kitiems – didelė kūno dalis.
• Dyskinetinis cerebrinis paralyžius: Būdingas nekontroliuojamiems, neritmiškiems judesiams, kurie gali pasireikšti ir ramybės būsenoje. Tokius judesius žmogus suvokia, tačiau jų sustabdyti negali. Dažnai pažeidžiamos abi kūno pusės arba atskiri raumenų plotai.
• Ataksinis cerebrinis paralyžius: Pasižymi koordinacijos ir pusiausvyros problemomis – gali būti sunku išlaikyti kūno balansą ar valdyti rankų judesius. Ši būklė susijusi su smegenėlių – judesių koordinacijos centro – pažeidimu.
• Mišrus tipas: Daliai žmonių būdingi kelių tipų požymiai, dažniausiai – tiek spastiniai, tiek diskinetiniai požymiai vienu metu.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Ši liga gali išsivystyti dėl pačių įvairiausių priežasčių, tačiau dažniausiai pagrindinis pažeidimas įvyksta dar vaisiui būnant motinos gimdoje arba gimdymo metu. Praktikoje neretai tikslios priežasties nepavyksta nustatyti.

• Deguonies badas smegenyse (hipoksija)
• Sutrūkinėjusi kraujotaka tam tikroje smegenų srityje
• Sunkios traumos ar kraujavimas nėštumo metu arba netrukus pagimdžius
• Infekcijos, mitybos trūkumas, apsinuodijimas žalingomis medžiagomis
• Genetinės ar paveldimos ligos

Sunki nėščiosios būklė, tokia kaip staigus kraujospūdžio pakilimas (eklampsija), ankstyvas gimdymas, taip pat apsunkina naujagimio smegenų vystymąsi. Ypač rizikingos situacijos – kai kūdikis gimsta itin mažo svorio ar neišnešiotas. Naujagimių infekcijos, traumos ar įgimtos širdies ydos didina cerebrinio paralyžiaus tikimybę.

Kad būtų sumažinta rizika, labai svarbu nėštumo metu tinkamai rūpintis sveikata: maitintis pilnavertiškai, vartoti vitaminus, vengti žalingų įpročių, laiku pasiskiepyti.

Pirmieji požymiai ir simptomai

Cerebrinio paralyžiaus požymiai gali būti matomi jau kūdikystėje, tačiau kai kuriais atvejais jie pasidaro akivaizdūs tik vaikui pradėjus vaikščioti ir bendrauti. Be judėjimo sutrikimų labai dažnai atsiranda ir protinės raidos sunkumų.

Dažniausi ankstyvi simptomai kūdikiams

• Judesiai neįprasti pagal amžių: trūkčiojantys arba vangūs
• Valgymo ar ryjimo sutrikimai
• Nedažnas dėmesys aplinkai
• Akių judesių keistumas

Vaikystėje pastebimi požymiai

• Vėluojanti kalbos raida
• Regėjimo sutrikimai
• Raumenų silpnumas
• Koordinacijos stoka
• Nedaug žodžių pagal amžių
• Judėjimo sunkumai, besikartojantys trūkumai naudojant daiktus
• „Žvairavimas“ (strabizmas)
• Traukuliai

Kiek stipriai reiškiasi simptomai priklauso nuo smegenų pažeidimo vietos ir masto – vieni vaikai patiria visus išvardytus požymius, kiti – vos kelis.

Kaip nustatomas cerebrinis paralyžius?

Dažniausiai cerebrinis paralyžius diagnozuojamas ankstyvoje vaikystėje, stebint vaiko raidą ar pastebėjus judesių, elgesio ypatumus. Gydytojai gali skirti smegenų tyrimus (kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą, echoskopiją), elektroencefalogramą, genetinius negalavimų tyrimus ar kraujo testus, siekdami išaiškinti ligos priežastis ir atskirti nuo kitų panašių būklių.

Gydymo ir pagalbos galimybės

Nors kol kas cerebrinio paralyžiaus visiškai išgydyti neįmanoma, anksti pradėta terapija ir nuosekli pagalba padeda vaikams išmokti kuo geriau prisitaikyti prie kasdienybės ir stiprinti sveikus raumenis. Gydymo tikslai orientuoti į funkcijų gerinimą, savarankiškumo palaikymą ir gyvenimo kokybės didinimą.

Pagalbos priemonės

• Fizinė terapija ir mankštos
• Ergoterapija, mokanti kasdienės veiklos įgūdžių
• Kompensacinės priemonės (įtvarai, specialūs vežimėliai, ramentai, pagalbinės technologijos)
• Specialūs vežimėliai, kitų namų aplinkos pritaikymas (nuolydžiai, platūs praėjimai)
• Vaistai, padedantys mažinti raumenų įtampą, kontroliuoti epilepsijos priepuolius ar gerinti virškinimą
• Esant rimtoms komplikacijoms – chirurginis gydymas (pvz., raumenų atpalaidavimas, žarnyno operacijos)

Kiekvienam žmogui gydymo schema individuali – ji priklauso nuo sutrikimo sunkumo, pažeidimo pobūdžio ir asmeninio kasdienybės poreikių. Kartais prireikia ilgalaikės reabilitacijos ar specialios slaugos.

Gyvenimo trukmė ir ilgalaikė prognozė

Ilgalaikis gyvenimas su cerebriniu paralyžiumi labai priklauso nuo ligos sunkumo, ypač – ar pavyksta išvengti rimtų komplikacijų. Lengvesnėse formose gyvenimo trukmė gali būti panaši kaip ir visų sveikų žmonių, tačiau esant rijimo ar kvėpavimo sunkumams padidėja rizika dėl užspringimo ar plaučių uždegimo.

• Traumos dėl dažnesnių kritimų
• Rijimo sutrikimai
• Užspringimas
• Lėtinis plaučių uždegimas
• Infekcijos ir dideli pūliniai

Kaip padėti sergančiam cerebriniu paralyžiumi?

Daugelis žmonių su cerebriniu paralyžiumi yra pakankamai savarankiški kasdienėje veikloje ir jiems reikia tik pagalbos tam tikrose srityse – pavyzdžiui, prižiūrint naudojant įtvarus ar padedant persėsti į automobilį. Sunkiais atvejais reikalinga beveik nuolatinė priežiūra ir pagalba beveik visuose veiksmuose.

Artimiesiems svarbu ieškoti specializuotos pagalbos, konsultuotis su sveikatos priežiūros komanda, socialiniais darbuotojais ar bendruomenių pagalbos organizacijomis. Toks palaikymas padeda tiek pacientui, tiek šeimai išmokti valdyti kasdienybės iššūkius ir stiprina emocinę gerovę.