Zollingerio-Ellisono sindromas: priežastys, gydymas, simptomai, prognozė ir kita informacija

Zollingerio-Ellisono sindromas – reta virškinamojo trakto liga, kurią dažniausiai sukelia navikai (gastinomos) kasoje ar dvylikapirštėje žarnoje. Šie navikai išskiria per didelį kiekį hormono gastrino, todėl skrandyje smarkiai padidėja rūgšties kiekis. Dėl to net 9 iš 10 žmonių, sergančių šiuo sindromu, išsivysto skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opos.

Kas būdinga šiam sindromui

Zollingerio-Ellisono sindromas gali pasireikšti tiek vienu, tiek kelių gastrinomų išsivystymu. Kai kuriems ligoniams (ketvirtadaliui ar net trečdaliui sergančiųjų) ši liga būna susijusi su genetine, paveldima endokrininės sistemos liga – daugine endokrininės sistemos neoplazija pirmojo tipo. Tuomet navikai auga ne tik kasoje, bet ir kitose liaukose – pavyzdžiui, hipofizėje ar prieskydinėse liaukose.

Dalis gastrinomų gali tapti piktybinėmis. Virš pusės navikų, išsivystančių pavieniui, yra linkę virsti vėžiu ir išplisti į kepenis, limfmazgius, blužnį, kaulus ar net odą.

Pagrindiniai simptomai

• Nuolatinis ar deginantis skausmas pilvo srityje
• Pykinimas ir dažnas vėmimas
• Svorio mažėjimas
• Viduriavimas
• Silpnumas ir nuovargis
• Kraujavimas iš virškinamojo trakto

Ne visi ligoniai jaučia simptomus – daliai žmonių jie išryškėja tik vėliau.

Kaip nustatoma liga

Jei gydytojas įtaria Zollingerio-Ellisono sindromą, pirmiausia atliekami kraujo tyrimai – ieškoma padidėjusio gastrino kiekio. Taip pat tiriama, kiek rūgšties gamina jūsų skrandis.

Navikams aptikti gali būti naudojamas endoskopinis tyrimas. Jo metu į virškinamąjį traktą įvedamas lankstus vamzdelis su apšvietimu, kad būtų įvertinta stemplė, skrandis ir dvylikapirštė žarna. Dažnai kartu atliekama endoskopinė echoskopija, kuri leidžia tiksliau matyti naviką.

Išsamesniam ištyrimui taikomi kompiuterinė tomografija (KT), pozitronų emisijos tomografija (PET), specialūs branduolinės medicinos tyrimai, padedantys aptikti neuroendokrininius navikus. Tačiau net ir šiuolaikiniai metodai ne visada iš karto parodo tikslią gastrinomos vietą.

Gydymo būdai

Svarbiausia – sumažinti per didelį rūgšties kiekį, kad galėtų sugyti opos ir palengvėtų simptomai. Tam dažniausiai skiriami protonų siurblio inhibitoriai (PPI), kurie padeda slopinti rūgšties gamybą skrandyje.

Gydymo taktika priklauso nuo navikų pobūdžio ir kilmės. Jei gastrinoma atsirado pavieniui, patariama ne tik slopinti rūgšties sekreciją vaistais, bet ir šalinti naviką chirurginiu būdu. Paveldimos formos atveju dažniausiai apsiribojama medikamentiniu gydymu. Jei reikia, skiriami somatostatino analogai (pavyzdžiui, oktreotidas), kurie padeda valdyti simptomus ir mažinti hormono gamybą.

Tais atvejais, kai liga jau išplitusi į kitus organus, gali būti taikomos įvairios kompleksinės gydymo priemonės: chirurgija, chemoterapija, taikinių terapija ar spindulinis gydymas.

Ligos prognozė ir stebėsena

Gastrinomos – dažniausiai lėtai augantys navikai, bet jų pobūdis gali būti nevienodas. Ligos baigtis priklauso nuo to, ar navikai yra piktybiniai ir ar jau išplitę į kitus organus. Jei liga dar nėra išplitusi į kepenis, daugiau nei 9 iš 10 pacientų išgyvena penkerius metus po diagnozės. Atliekant sėkmingą operaciją, penktadalis ar ketvirtadalis žmonių gali būti visiškai išgydyti.

Po gydymo svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją ir tikrintis, ar navikai neatsinaujino.