Kaip emocinė įtampa pasireiškia kvėpavimo trūkumu

Emocinė įtampa – tai psichologinis stresas, kylantis dėl įvairių gyvenimo sunkumų, nerimo ar išgyvenimų. Vienas neįprastų, bet dažnų emocinės įtampos požymių – kvėpavimo trūkumas. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur greitas gyvenimo tempas dažnai atsiliepia tiek mintims, tiek kūnui, kvėpavimo sutrikimai tampa vis aktualesne problema. Kaip ir kodėl emocinė įtampa gali paveikti kvėpavimą, kuo tai skiriasi nuo fizinių sveikatos sutrikimų, bei ką vertėtų apie tai žinoti kiekvienam?

Kodėl emocinė įtampa paveikia kvėpavimą?

Stresas ir emocinė įtampa turi tiesioginį poveikį mūsų autonominei nervų sistemai, kuri reguliuoja kvėpavimo dažnį ir gilumą. Kai jaučiame stiprius neigiamus išgyvenimus, įsijungia tradiciškai vadinama „kovok arba bėk“ (fight or flight) reakcija. Tai palikimas iš senųjų laikų, kai žmogaus organizmas turėjo greitai reaguoti į pavojų.

Patirdami stresą, pradedame kvėpuoti sparčiau ir paviršiau, o kartais – nejučia sulaikome kvėpavimą. Organizme dėl to padidėja adrenalino ir kitų streso hormonų kiekis, širdis plaka greičiau, raumenys įsitempia. Visa tai gali sukelti „oro trūkumo“ jausmą, net jei plaučiai fiziškai veikia normaliai. Ši būsena dažnai vadinama psichogeniniu arba funkciniu kvėpavimo sutrikimu.

Psichogeninis kvėpavimo sutrikimas: ką tai reiškia?

Psichogeniniai kvėpavimo sutrikimai – tai kvėpavimo problemos, kurias lemia ne plaučių ar širdies ligos, o emocinė būsena. Dažniausiai žmogui atrodo, kad negali giliai įkvėpti arba tenkina įkvepia „per mažai oro“, pasireiškia šiek tiek uždusimo pojūtis. Tokius simptomus dažnai lydi krūtinės spaudimo, galvos svaigimo ar net krūtinės skausmo jausmas.

Dažniausiai medikai šiuos simptomus diagnozuoja eliminuodami kitas, organines (fizines) priežastis – tik tuomet, kai nustatoma, jog plaučiai, bronchai ir širdis yra sveiki. Tuomet galima įtarti emocinės įtampos ar nerimo sąsają.

Kokie būna kvėpavimo trūkumo simptomai dėl streso?

Emocinį kvėpavimo trūkumą atskirti kartais sudėtinga, tačiau yra keletas tipiškų požymių:

• Sunku giliai įkvėpti, atsiranda jausmas, kad reikia „įtraukti daugiau oro“
• Dažnas, paviršutiniškas kvėpavimas (hiperventiliacija)
• Krūtinės spaudimo arba įtampos pojūtis
• Galvos svaigimas, silpnumas, kartais dilgčiojimas ar tirpimas pirštuose, lūpose
• Nerimo, baimės (kartais net panikos) atakos simptomai

Šiems simptomams ypač būdinga stiprėti stresinėse, nerimą keliančiose ar įtemptose situacijose, o nuslūgti pailsėjus ar atlėgus emociniam spaudimui.

Medicininės kvėpavimo trūkumo priežastys: kada ieškoti pagalbos?

Kvėpavimo sutrikimus svarbu vertinti atsakingai, nes oro trūkumo jausmą gali sukelti ir rimtos ligos, tokios kaip astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), širdies nepakankamumas, plaučių embolija ar infekcijos. Todėl jei kvėpavimo trūkumo pojūtis yra naujas, neišnyksta ramybės metu, pasireiškia naktį, kartu vargina aukšta temperatūra, krūtinės skausmas, lūpų ar veido pamėlynavimas – būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Kaip atskirti emocinį kvėpavimo sutrikimą nuo fizinio?

Patikimiausias būdas – pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, kuris atliks reikiamus tyrimus ir nustatys, ar nėra rimtesnių priežasčių. Tačiau dažnai emocinės kilmės kvėpavimo trūkumas prasideda arba stiprėja stresinėse situacijose, liga nesusijusi su fiziniu krūviu (pavyzdžiui, žmogus ramiai sėdi ir pajunta, kad „trūksta oro“), simptomai gali dingti išsiblaškius arba užsiėmus raminančia veikla.

Kaip padėti sau, jei kvėpavimo trūkumo priežastis – emocinė įtampa?

Jeigu išsamūs tyrimai parodė, kad rimtų organinių ligų nėra, ir gydytojai įtaria psichogeninį kvėpavimo sutrikimą, svarbiausia – mokytis nuraminti save ir valdyti stresą. Pateikiame kelis paprastus, moksliškai pagrįstus būdus:

• Lėtas, dėmesingas kvėpavimas: Išmokite kvėpuoti lėtai ir giliai pilvu (diafragma), ne krūtinės ląsta. Įkvėpkite per nosį, skaičiuodami iki 4, iškvėpkite per burną, skaičiuokite iki 6–8. Tai padeda atpalaiduoti nervų sistemą.
• Sąmoningumo ir dėmesio valdymas (mindfulness): Meditacija, sąmoningo dėmesio pratimai ar paprasčiausiai lėtas susitelkimas į kvėpavimo žingsnius padeda nutolti nuo nerimą keliančių minčių ir pagerina kvėpavimo kontrolę.
• Reguliarus fizinis aktyvumas: Judėjimas padeda išnaudoti streso hormonų perteklių ir gerina bendrą savijautą. Net ilgesnis pasivaikščiojimas gali sumažinti įtampą ir pagerinti kvėpavimą.
• Miego kokybės gerinimas: Pakankamas miegas mažina organizmo jautrumą stresui, todėl emocinė įtampa rečiau pasireikš kvėpavimo sutrikimais.
• Psichologinė pagalba: Jei kvėpavimo sutrikimai labai trukdo gyventi, verta kreiptis į psichoterapeutą ar psichologą, kurie padės identifikuoti streso šaltinius ir išmokys valdyti nerimą.

Dažniausi mitai apie emociją ir kvėpavimo trūkumą

Vis dar dažnai manoma, kad oro trūkumas – būtinai sunkios ligos ženklas, tačiau medicininiai tyrimai rodo, jog apie 30–40 % kvėpavimo trūkumo atvejų pirminė priežastis yra stresas ar nerimas. Dar vienas paplitęs mitas – jog, nejaučiant aiškių panikos atakų, stresas negali paveikti kvėpavimo. Iš tikrųjų užtenka nuolatinės įtampos, kad organizmas imtų reaguoti fiziškai.

Taip pat svarbu žinoti, jog dažnas kvėpavimo tikrinimas arba bandymas priverstinai giliai kvėpuoti neretai tik padidina diskomfortą. Svarbiau išmokti kvėpuoti natūraliai ir susitelkti į veiklas, kurios nukreipia dėmesį nuo nemalonių pojūčių.

Kada būtinai būtina kreiptis į gydytoją?

Visada stenkitės neignoruoti oro trūkumo, ypač jei:

• Simptomai atsiranda staiga be aiškios priežasties arba pirmą kartą
• Jums žinomos širdies, plaučių ar kitų rimtų ligų rizikos
• Simptomus lydi skausmas, dusulys ramybės metu, pamėlynavusios lūpos ar veidas, karščiavimas
• Simptomai nedingsta pailsėjus, o darosi stipresni

Nors emocinė įtampa dažnai būna kvėpavimo trūkumo priežastis, itin svarbu atmesti rimtas fizines ligas, todėl niekada nedvejokite pasitarti su gydytoju.

Santrauka: kvėpavimas tarp emocijų ir sveikatos

Emocinė įtampa gali sukelti kvėpavimo trūkumo pojūtį net ir visiškai sveikiems žmonėms. Ši būsena – kūno reakcija į stresą, kai organizmas persijungia į kovos arba bėgimo režimą. Nors dažniausiai tokie kvėpavimo pokyčiai nėra pavojingi gyvybei, jie gali kelti nerimą ir bloginti gyvenimo kokybę. Svarbiausia – žinoti, kaip atskirti šią būklę nuo rimtų organinių ligų, mokėti pasitelkti kvėpavimo, atsipalaidavimo technikas ir, prireikus, kreiptis pagalbos į sveikatos specialistus.