Mieloidinių ląstelių linijų apžvalga

Kraujo ląstelės atsiranda iš specialių kamieninių ląstelių, esančių kaulų čiulpuose. Šios pirminės ląstelės dalijasi į skirtingas „šeimas“, iš kurių formuojasi įvairūs kraujo elementai. Viena svarbiausių atšakų yra mieloidinė linija, iš kurios vėliau išsivysto dauguma suaugusių kraujo ląstelių.

Mieloidinių ląstelių rūšys

Vystydamosi mieloidinės linijos ląstelės įgyja konkrečias funkcijas ir virsta skirtingomis kraujo ląstelėmis. Galutiniame etape iš mieloidinių pirmtakų susiformuoja:

• bazofilai,
• neutrofilai,
• eozinofilai,
• monocitai (kraujyje),
• makrofagai (audiniuose),
• eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai),
• trombocitai.

Kiekviena šių ląstelių atlieka savitas užduotis ir yra svarbi sveiko kraujo sudėčiai.

Kraujo ląstelių kilmė ir vystymasis

Kiekviena subrendusi kraujo ląstelė savo pradžią sieja su viena universalia kamienine ląstele – hematopoetine kamienine ląstele. Ši ląstelė geba daugintis ir formuoti tiek naujas kamienines ląsteles, tiek specializuotus pirmtakus. Yra dvi pagrindinės kraujo ląstelių vystymosi kryptys: mieloidinė ir limfoidinė. Mieloidiniai pirmtakai suformuoja minėtus neutrofilus, eritrocitus, trombocitus bei kitas ląsteles, o limfoidinė linija – B ir T limfocitus.

Nors tiek mieloidinės, tiek limfoidinės ląstelės gimsta kaulų čiulpuose, limfoidinės ląstelės galutinai subręsta organizmo limfiniuose audiniuose, tuo tarpu dauguma mieloidinių subręsta pačiuose čiulpuose.

Mieloidinių ląstelių vėžiniai susirgimai

Mieloidinių ląstelių šeimą paveikti gali įvairūs onkologiniai procesai. Vienas dažniausių yra ūminė mieloidinė leukemija (ŪML), kurią lemia DNR pakitimai kraujo kamieninėse ląstelėse. Sergant šia liga, kaulų čiulpai ima gaminti didelį kiekį nesubrendusių, tinkamai neveikiančių kraujo ląstelių. Dėl to organizme stinga normalių raudonųjų kūnelių ir trombocitų, o nenormalių baltųjų – per daug.

Lėtinė mieloidinė leukemija (LML) taip pat priskiriama mieloidinėms kraujo ligoms. Jai dažnai būdinga ne tik padidėjęs nesubrendusių baltųjų kraujo ląstelių kiekis, bet ir unikalus genetinis pakitimas, vadinamas Filadelfijos chromosoma. Šis pakitimas aptinkamas daugumoje LML atvejų, tačiau labai retai pasitaiko sergant ŪML.

Tiek ŪML, tiek LML metu kraujo tyrimų pokyčiai gali kelti įtarimų dėl leukemijos, bet galutiniai diagnozę patvirtina kaulų čiulpų tyrimai ir papildomi laboratoriniai testai.

Kuo skiriasi mieloidinės ir limfoidinės ląstelės

Abi šios kraujo ląstelių linijos prasideda kaulų čiulpuose, tačiau mieloidinės ląstelės gali subręsti būtent ten, o limfoidinės ląstelės pilną brandą pasiekia už čiulpų ribų – limfmazgiuose ar kituose limfoidiniuose audiniuose.

Iš mieloidinių pirmtakų išsivysto tokios ląstelės kaip neutrofilai, eozinofilai, eritrocitai, monocitai ir trombocitai, tuo tarpu limfoidinė linija kuria B ir T limfocitus, atsakingus už imuninės sistemos specifinį atsaką.

Ar mieloidinės ląstelės – vėžinės?

Paprastai mieloidinės ląstelės nėra vėžinės. Tačiau tam tikrais atvejais jose gali prasidėti vėžiniai procesai – tai vadinama mieloidiniais navikais. Dažniausias pavyzdys – ūminė mieloidinė leukemija, kai dėl genetinių pakitimų kraujo kamieninėse ląstelėse išsivysto didelė nenormalių kraujo ląstelių populiacija, trikdanti normalų kraujodarą.