Ryjimo fazės: trys maisto nuryjimo etapai

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ryti – paprasta ir savaime suprantama, iš tiesų šis procesas yra stulbinamai sudėtingas. Ryjimas reikalauja tikslios kelių kūno sistemų sąveikos, vyksta trimis etapais, o kiekviename jų dalyvauja daugybė nervų ir raumenų.

Ryjimo etapai

Burnos etapas

Viskas prasideda burnoje. Maistą įdėjus į burną, jis sudrėkinamas seilėmis ir pamažu virsta vientisa mase – maisto kąsniu. Šiame etape žmogus sąmoningai kramto, maistą maldamas dantimis ir dėka kramtymo raumenų, kol kąsnis pasidaro pakankamai minkštas ir slidus.

Paruoštą kąsnį liežuvis padeda perkelti gerklės link. Šį sąmoningą veiksmą koordinuoja galvos smegenų nervai: trišakis, veidinis ir poliežuvinis nervas, kurie perduoda signalus raumenims. Be to, šioje fazėje minkštojo gomurio pakilimas užkerta kelią maistui patekti į nosiaryklę.

Ryklės etapas

Maistui pasiekus ryklę, prasideda automatinis, nevalingas etapas. Šį refleksą sukelia specialūs jutiminiai nervai, o pernešimą koordinuoja smegenų kamienas, tiksliau – pailgosios smegenys. Kąsnis raumenų, esančių burnos ir ryklės gale, ritmiškai stumiamas stemplės link.

Kadangi burna ir ryklė yra vartai tiek maistui, tiek orui, šiame žingsnyje labai svarbus maisto ir kvėpavimo takų atskyrimas. Refleksiškai užsidaro balso stygos ir pasvyra antgerklis, trumpam sustabdydami kvėpavimą. Taip apsaugomas kvėpavimas ir užkertamas kelias maistui patekti į trachėją.

Tinkama šios fazės eiga labai svarbi – jei apsauginiai mechanizmai nesuveikia, gali kilti pavojus sunkiai plaučių infekcijai (aspiracinei pneumonijai), kuomet į kvėpavimo takus patenka svetimkūnių.

Stemplės etapas

Kai kąsnis jau yra ryklėje, jis patenka į stemplę – raumeninį vamzdį, tiesiogiai jungiantį ryklę su skrandžiu. Raumenų susitraukimai (vadinami peristaltiniais) galingai ir tiksliai stumia kąsnį žemyn.

Slankioti kąsnį padeda ne tik raumenys, bet ir nervai: klaidinis, liežuvinis-ryklinis bei dalis simpatinės nervų sistemos. Stemplėje yra du svarbūs vožtuvai (sfinkteriai): viršutinis neleidžia maistui ar seilėms grįžti atgal į burną, apatinis – saugo, kad maistas nepatektų atgal į stemplę iš skrandžio.

Šie raumeniniai vožtuvai automatiškai atsiveria, kai kąsnis artėja, ir užsidaro jam pasiekus paskirties vietą. Taip stemplė apsaugoma nuo atpylimo ir dirginimo.

Depresija – kai ryti tampa sunkiu iššūkiu

Dauguma žmonių maisto rijimą atlieka nereikalaudami ypatingų pastangų, tačiau kartais šis procesas gali būti sutrikęs. Nervų sistemos ligos, tokios kaip insultas, gali paveikti gebėjimą ryti. Dėl to žmogus gali springti, prarasti apetitą, imti kristi svoris ar net patirti plaučių uždegimą nuo įkvepiamo maisto.

Kai pasireiškia ryjimo sunkumai – juos gydytojai vadina disfagija – specialistai dažnai rekomenduoja atlikti specialius rijimo tyrimus. Diagnozavus disfagiją, dažnai reikalinga logopedo ar specialisto pagalba, kurio tikslas – atkurti arba sustiprinti silpnus raumenis ir pagerinti rijimo funkciją.