Epiretinė membrana ir tinklainės sveikata

Epiretinalinė membrana dažnai painiojama su geltonosios dėmės degeneracija, nes abi būklės pažeidžia tą pačią akies sritį – makulą, atsakingą už ryškų centrinį matymą. Tačiau nors simptomai gali būti panašūs, tai dvi skirtingos ligos, kurios turi savitą eigą ir priežastis.

Kaip dar vadinama epiretinalinė membrana

Ši liga žinoma keliais skirtingais pavadinimais, apibūdinančiais skirtingus procesus ar stadijas:

• Makulos raukšlėjimas
• Preretininė makulinė fibrozė
• Celiolano makulozė
• Vitreomakulinės traukos sindromas

Kas yra epiretinalinė membrana?

Epiretinalinė membrana – tai plona, pusiau permatoma plėvelė, susidarantanti akies tinklainės paviršiuje, tiesiog virš makulos. Nors ši membrana dažnai būna skaidri, ilgainiui gali tapti šiek tiek drumsta ir imti trukdyti regėjimui.

Dažnai ši membrana primena ploną celofaną. Iš pradžių ji beveik nepastebima, tačiau susilankstydama tampa nebe tokia permatoma, o jos traukuliai gali deformuoti makulą. Jei membrana susitraukia, makula gali virsti raukšlėta ar pakilti nuo tinklainės paviršiaus. Toks procesas dažnai vadinamas makulos raukšlėjimu arba vitreomakuliniu traukos sindromu – kai stiklakūnis nevisiškai atsiskiria nuo makulos ir pradeda ją traukti.

Kaip vystosi ši būklė?

Dauguma epiretinalinių membranų atsiranda be akivaizdžių kitų akių ligų. Dažniausia priežastis – natūralūs su amžiumi susiję stiklakūnio pokyčiai. Stiklakūnis – tai skaidriai gelinė masė, užpildanti didžiąją dalį akies tūrio ir tvirtai jungiasi prie tinklainės.

Metams bėgant, stiklakūnis traukiasi ir po truputį atsiskiria nuo tinklainės paviršiaus. Tokį procesą vadiname stiklakūnio atsiskyrimu – daugeliui tai natūrali, su amžiumi susijusi būsena. Šio proceso metu kartais žmonės pastebi plūduriuojančius šešėlius arba tamsias dėmeles matymo lauke, dar vadinamus „muselėmis“.

Kartais, kai stiklakūnis atsiskiria, jis nežymiai pažeidžia tinklainę. Organizmas, siekdamas išgydyti žaizdą, suformuoja ploną randinį audinį – epiretinalinę membraną. Dėl stipraus prisitvirtinimo prie tinklainės, traukiantis šiai membranai, atsiranda tinklainės raukšlės arba pakilimai. Jei toks randas susiformuoja kur nors tinklainės pakraščiuose, tai paprastai neturi įtakos regai. Tačiau jei jis atsiranda makuloje, pradeda prastėti regėjimas – vaizdas ima lietis, iškraipomas matymas.

Epiretinalinės membranos rizikos veiksniai

Nors dažniausiai ši būklė išsivysto dėl natūralaus senėjimo, tam tikri veiksniai jos riziką didina:

• Stiklakūnio atsiskyrimas dėl traumos
• Tinklainės plyšiai ar įtrūkimai
• Ankstesnės akies chirurginės operacijos
• Cukrinis diabetas
• Akies tinklainės kraujagyslių užsikimšimai
• Akies uždegiminės ligos

Vyresnis amžius yra vienas didžiausių rizikos veiksnių – ši būklė dažniau išsivysto vyresniems nei 60 metų asmenims.

Kokie galimi simptomai?

Epiretinalinė membrana gali pasireikšti įvairiai. Dažiausiai žmonės skundžiasi:

• Regos neryškumu
• Iškreiptais vaizdais – kai tiesios linijos atrodo banguotos arba nutrūkusios
• Šviesos blyksniais ar mirgėjimais

Priklausomai nuo membranos storio bei vietos, regos pokyčiai gali būti nuo vos juntamų iki labai žymių.

Kokios pasekmės?

Dažniausiai epiretinalinė membrana sukelia neryškų matymą. Kai membrana dar labiau susitraukia ar pastorėja, vystosi vaizdo iškraipymai – tai vadinama metamorfopsija. Tokiu atveju matomas vaizdas gali atrodyti iškraipytas – tiesios linijos gali rastis banguotos, objektų forma pakinta, kai kas atrodo didesnis ar mažesnis nei yra iš tikrųjų.

Kartais liga būna labai lengva ir žmogus gali net nepastebėti jokių regos sutrikimų, jei membrana nesusitraukia ir makula nelieka raukšlėjimosi. Tačiau jei pasireiškia stiprus makulos iškrypimas ar susidaro makulos skylė, tuomet centrinės regos praradimas gali būti reikšmingas – nuo pusiau iki visiško centrinio regėjimo praradimo.

Kaip nustatoma ši liga?

Pirmas žingsnis diagnozuojant epiretinalinę membraną – išsamus akių tyrimas. Gydytojas įvertina regėjimo aštrumą, atlieka vyzdžių plėtimą specialiais lašais ir išsamiai apžiūri tinklainę biomikroskopu (plyšine lempa). Tokiu būdu galima tiesiogiai matyti membraną tinklainės paviršiuje.

Diagnostikai ir ligos eigai stebėti dažnai atliekamas optinės koherentinės tomografijos (OCT) tyrimas. Jis leidžia sluoksnis po sluoksnio, labai detaliai įvertinti tinklainės struktūras ir stebėti, kaip membrana paveikė makulą. Reguliarūs šio tyrimo pakartojimai leidžia įvertinti ligos progresavimą arba nustatyti pokyčius ankstyvoje stadijoje.

Ką verta žinoti apie gydymą?

Daugumai žmonių, kuriems nustatoma epiretinalinė membrana, pakanka reguliariai tikrintis regėjimą ir stebėti pokyčius. Jei regos blogėjimas tampa ryškesnis arba atsiranda didelis vaizdo iškraipymas, pacientas gali būti nukreipiamas pas tinklainės specialistą. Tokioje situacijoje membrana gali būti chirurgiškai pašalinta nuo tinklainės, taip siekiant pagerinti regėjimą.

Jei membrana sukelia makulos skylės susidarymą, specialistas gali taikyti sudėtingesnę chirurginę intervenciją, kuri padeda atstatyti kai kurią prarastą regą. Procedūros sėkmė priklauso nuo skylės dydžio ir to, kaip ilgai ji egzistavo prieš gydymą.