Netikėtų posūkių mano krūties vėžio diagnozės kelyje tyrinėjimas

Krūties darinys – ne ta patirtis, kurios kas nors norėtų, tačiau būtent taip nutiko 2019-ųjų gegužę, kai man buvo 62-eji. Vieną naktį negalėdama užmigti tiesiog paliečiau viršutinę krūtinės dalį ir pajutau kažką neįprasto po oda. Negalėjau pasakyti, kiek laiko tai buvo, bet iškart supratau – šis pojūtis neatitinka įprasto. Kitą dieną paskambinau gydytojai ir užsirašiau apžiūrai norėdama įsitikinti, kad su manimi viskas gerai.

Diagnozė, kurios nesitikėjau

Dėl fibrocistinio krūties audinio dažnai susiduriu su nelygumais, todėl tokie „radiniai“ man ne naujiena. Tačiau šį kartą darinys buvo kitoks nei įprasti, todėl gydytoja rekomendavo kuo greičiau atlikti mamogramą.

Krūties audinio tankumas ir anksčiau apsunkindavo ligų aptikimą įprastais tyrimais. Paauglystėje man buvo nustatyti gerybiniai krūties augliai, o nuo keturiasdešimties reguliariai lankiausi profilaktiniams tyrimams. Šįkart tiek mamograma, tiek vėliau atliktas MRT aiškiai parodė dvi pakitusias vietas, kurios paskatino atlikti biopsiją. Rezultatai patvirtino tai, ko labiausiai bijojau – man diagnozuotas krūties vėžys.

Kelių rūšių auglys

Išgirdusi galutinę diagnozę sužinojau, kad turiu du skirtingus naviko tipus:

• Estrogenui jautrų: šio tipo vėžinės ląstelės auga veikiamos estrogeno hormono.
• Triple negative: šio tipo ląstelėms nebūdingi estrogeno, progesterono ar HER2 receptoriai, todėl liga pasižymi agresyvumu.

Gydymo kelias

Po konsultacijos gydytoja sudarė gydymo planą – numatytos kelių savaičių chemoterapijos procedūros, kurias turėjo lydėti navikų šalinimas operacijos metu bei vėliau taikyta spindulinė terapija. Chemoterapija buvo ypač svarbi norint suvaldyti agresyviai besivystantį naviko tipą.

2019-ųjų birželį pradėjau intensyvią chemoterapiją, kurios tikslas buvo sumažinti navikus prieš operaciją. Šiuo laikotarpiu gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: teko atidėti visus planus ir atsitraukti nuo įprastų veiklų. Mano dukra laukėsi, bet dėl gydymo negalėjau pas ją nuvykti ir padėti ruoštis kūdikio atėjimui. Emociškai tai buvo vienas sunkiausių išgyvenimų.

Staigus posūkis gydyme

Atrodė, kad pabaiga jau arti: baigiau chemoterapiją, iškentėjau spindulinę terapiją, buvo pašalinti navikai, plaukai ėmė atauginėti, planavau kelionę pas dukrą ir pasiruošimą anūkės gimimui. Tačiau paaiškėjo, kad džiaugtis dar pernelyg anksti.

Būtent tą rytą, kai turėjau skristi pas dukrą, gydytoja per eilinį vizitą atskleidė naujieną – dalis auglio, kurį pašalino, buvo ne tik estrogenui jautrus, bet kartu ir HER2 teigiamas, itin agresyvus ligos variantas. Tai reiškė dar vienus metus chemoterapijos, kai jau buvau tikėjusi, jog sunkiausia už nugaros.

Kodėl svarbi palaikymo bendruomenė

Diagnozė ir gydymas kardinaliai pakeičia kasdienybę – ligos akivaizdoje prarandi kontrolės jausmą. Rutina ima suktis tik apie gydymą ir sveikimą. Tokiu metu ypač padeda artimųjų, draugų, kolegų ar kitų išgyvenusiųjų parama. Susiradau bendraminčių, pasakojau savo patirtį tinklaraštyje, pradėjau jausti bendruomeniškumą, kuris tapo tikra atrama gydymo metu.

Išsilaisvinimas iš ligos gniaužtų

Antroji chemoterapijos serija buvo lengvesnė. Galėjau grįžti prie tinklaraščio rašymo, kasdien pasivaikščioti su bičiule, netgi surengiau paramos akciją ir surinkau beveik 3 000 eurų krūties vėžio tyrimams. 2020-ųjų lapkritį, jau gimus anūkui, gydymas pagaliau baigėsi. Dabar kas pusmetį lankausi pas gydytoją dėl stebėsenos, tačiau esu sveika ir vėžys neatsinaujino.

Dažnai sakoma, kad gyventi su vėžiu – tarsi keliauti į nežinomybę, bet labiau primena būti pagrobtam: liga sustabdo normalų gyvenimą, priverčia mestis į nežinią, griūna visi planai. Todėl ypač svarbu rūpintis savimi, reguliariai tikrintis sveikatą ir pastebėjus bent menkiausius pokyčius – nedelsti kreiptis į gydytoją. Būtent taip aš sužinojau, jog sergu, ir šiandien tuo pačiu raginu pasirūpinti savimi kiekvieną.