Kas yra nociceptoriai?

Nociceptoriai – tai laisvos nervų galūnėlės, išsidėsčiusios po visą kūną: nuo odos iki raumenų, sąnarių, kaulų bei vidaus organų. Šie receptoriai yra pagrindiniai signalų siuntėjai smegenims, kai organizmui gresia pavojus arba patiriama žala – būtent jie leidžia mums pajusti skausmą ir reaguoti į jį.

Kaip veikia skausmo jutimas

Kai stipriai prispaudžiame pirštą ar atsitrenkiame į kietą daiktą, pirmiausia sužadinami odoje esantys nociceptoriai. Jie iškart siunčia signalą per periferinius nervus į nugaros smegenis, o tuomet ir į smegenis. Taip organizmas gauna ypatingai svarbią informaciją apie skausmo vietą bei jo stiprumą.

Skausmo signalas yra sudėtingas – jis užtikrina, kad galėtume tiksliai suprasti, kur patirta žala ir kokio ji intensyvumo. Vėliau smegenys geba blokuoti dalį signalų, taip mažindamos skausmo pojūtį.

Nociceptorių rūšys

Nociceptoriai skirstomi pagal tai, kokius dirgiklius jie pajunta. Kiekviena rūšis reaguoja į vis kitokias potencialų pavojų žyminčias situacijas:

• Terminės kilmės: Šie nociceptoriai reaguoja į stiprius temperatūros svyravimus – pavyzdžiui, palietus karštą paviršių, įjungiami skausmo signalai dar prieš suvokiant situaciją sąmoningai.
• Mechaninės kilmės: Jie suveikia tuomet, kai raumenys ar sausgyslės pertempiamos, pavyzdžiui, patempus ar persitempus. Šios galūnėlės praneša, kai kūno dalys yra stipriai spaudžiamos ar tempiamos.
• Cheminei dirginančios: Tokie nociceptoriai aktyvuojami cheminėmis medžiagomis, išsiskiriančiomis audinio pažeidimo metu, pavyzdžiui, uždegimo metu, arba veikiant išoriniams dirgikliams.
• Tylieji nociceptoriai: Jie būna ramūs, kol neprasideda uždegimas. Dažniausiai tokio tipo receptoriai aptinkami vidaus organuose ir jiems reikia „pažadinimo“ uždegiminio proceso metu.
• Polimodalūs: Šie receptoriai reaguoja į kelis skausmo tipus: tiek mechaninius, tiek terminius ar cheminius dirgiklius.
• Mechanoterminiai: Tai nociceptoriai, kurie reaguoja tiek į fizinius pokyčius, tiek į temperatūrą vienu metu.

Skausmo signalų perdavimo ypatumai

Ne tik skausmo rūšis, bet ir signalų perdavimo greitis, priklausomai nuo nervų skaidulų struktūros, lemia, kaip greitai pajuntame skausmą.

Yra du pagrindiniai nervinių skaidulų tipai nociceptoriuose. Greitesnės vadinamos A tipo skaidulomis – jas dengia mielinas, užtikrinantis labai spartų elektrinių impulsų perdavimą. Kitos, C tipo skaidulos, mielino neturi, todėl impulsus perduoda žymiai lėčiau.

Būtent dėl šio skirtumo po traumos skausmas pajuntamas dviem etapais: iš pradžių atsiranda staigus, aštrus skausmas (A tipo skaidulų signalas), o vėliau pasirodo lėtesnis, deginantis arba maudžiantis pojūtis (C tipo skaidulų signalas).

Kaip skiriasi skausmo pojūčiai

Nupjovus pirštą ar nudegus, pirmiausia juntamas staigus dūris – tai greitos skaidulos. Praėjus pirmajam impulsui, pasireiškia ilgiau trunkantis, stipresnis deginimo ar maudimo jausmas – tai jau lėtesnių, nemielinizuotų nervinių skaidulų pernešamas signalas. Būtent šios skaidulos atsakingos ir už organų ar raumenų maudimą ar vidinį skausmą.

Kodėl skausmas svarbus, bet ne visada tikslus

Skausmo pojūtis – svarbi organizmo apsaugos sistema, padedanti atpažinti pavojų bei saugoti audinius nuo žalos. Tačiau kartais skausmo signalai būna pernelyg stiprūs arba neatitinka realios grėsmės.

Pavyzdžiui, prisitrenkus keliu į stalą, skausmas būna aštrus, nors dažniausiai tikslios, ilgalaikės žalos nepalikta. Tokiais atvejais skausmas tarnauja kaip stiprus, bet laikinas įspėjimas.

Dėl šios priežasties įprasta naudoti nuskausminamuosius, kad būtų blokuojama nociceptorių veikla ir sumažinamas neproporcingas ar nereikalingas skausmas, ypač kai aišku, jog pagrindinė žala jau kontroliuojama.