Opinio kolito diagnostika ir tyrimai: kaip tai atliekama

Opaligei kolitui diagnozuoti dažniausiai prireikia kelių skirtingų tyrimų – nuo laboratorinių iki instrumentinių. Šių tyrimų tikslas ne tik patvirtinti ligą, bet ir atmesti kitas būkles, galinčias sukelti panašius simptomus.

Simptomų vertinimas

Opinis kolitas priklauso uždegiminių žarnyno ligų grupei. Tai būklė, kai imuninė sistema neįprastai reaguoja ir sukelia storosios žarnos bei tiesiosios žarnos uždegimą. Dėl šio uždegimo atsiranda žaizdelių gleivinėje, kurios neretai sukelia kraujavimą. Ligai būdingi simptomai gali būti viduriavimas, kraujingos išmatos, svorio kritimas, pilvo skausmai ar spazmai, stiprus noras tuštintis.

Apsilankius pas gydytoją, pirmiausia renkama detali asmens sveikatos istorija, apžiūrima ir aptariami pasireiškiantys simptomai. Gydytojas įvertina, ar uždegimas apsiriboja storojoje žarnoje, ar apima ir kitas sritis.

Laboratoriniai tyrimai

Kraujo ir išmatų analizės gali padėti atmesti kitas ligas. Dažniausiai žiūrimas kraujo baltymas albuminas, uždegimo žymenys kaip C-reaktyvusis baltymas ar eritrocitų nusėdimo greitis. Taip pat vertinama hemoglobino koncentracija, trombocitų bei leukocitų kiekis. Šie rodikliai leidžia įvertinti uždegimo lygį, ar organizme vyksta kraujavimas, ar yra kitų požymių, būdingų opiniam kolitui.

Išmatų tyrimai padeda diferencijuoti infekcines ir uždegimines žarnyno ligas. Kartais atliekamas kalprotektino testas, kuris padeda įvertinti uždegimą žarnyne, tačiau negali vienareikšmiškai diagnozuoti opinio kolito – padidėjęs kiekis aptinkamas ir kitomis žarnyno ligomis sergantiems žmonėms.

Dažnai išmatų mėginys tiriamas ir dėl infekcijų, kurios gali sukelti tokius pačius simptomus kaip ir opinis kolitas.

Instrumentiniai tyrimai

Norint tiksliai įvertinti gleivinės būklę ir nustatyti ligos plitimą, taikomi endoskopiniai tyrimai. Gydytojas gali pasiūlyti kolonoskopiją arba sigmoidoskopiją.

• Kolonoskopija leidžia apžiūrėti visą storąją žarną, identifikuoti uždegimo židinius, paimti audinių mėginius biopsijai. Prieš procedūrą reikia pasiruošti – išvalyti žarnyną.
• Sigmoidoskopija naudojama, jei būtina apžiūrėti tik tiesiąją ir dalį storosios žarnos. Dažnai ši procedūra atliekama be nejautros ir specialaus pasirengimo, nors gali būti atlikta su klizmos pagalba.

Biopsijos – tai nedidelių audinio gabalėlių paėmimas ir ištyrimas mikroskopu. Šis tyrimas padeda galutinai patvirtinti ligą bei atmesti kitas galimas patologijas.

Skirtingos uždegimo lokalizacijos lemia opiniam kolitui priskiriamą tipą: uždegimas gali apsiriboti tik tiesiąja žarna (ulcerative proctitis), išplisti iki sigmos, apimti kairiąją storosios žarnos pusę ar visą storąją žarną (pancolitis).

Vizualiniai tyrimai

Kartais, siekiant išsamesnio vertinimo ar papildomų priežasčių paieškos, atliekami vaizdiniai tyrimai: rentgenograma, pilvo organų kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso enterografija. Nors šios procedūros nėra pagrindinės opinio kolito diagnostikai, jos padeda įvertinti žarnyno sienelės struktūrą ar nustatyti pakitimus sudėtingesniais atvejais.

KT ir MR tyrimai dažnai atliekami su kontrastine medžiaga, kad būtų aiškiau matoma žarnyno siena ir aplinkiniai audiniai. Jei storosios žarnos siena pastorėjusi, tai gali būti uždegimo požymis.

Diagnozės nustatymo eiga

Dažniausiai ligos diagnozavimas prasideda nuo mažiau invazinių tyrimų, tokių kaip kraujo ir išmatų analizės. Gavus pirmuosius rezultatus, sprendžiama dėl tolesnių instrumentinių tyrimų – kolonoskopijos ar sigmoidoskopijos. Šių tyrimų metu paimtos biopsijos padeda galutinai nustatyti diagnozę.

Pilnas ištyrimas užtikrina, kad panašių simptomų priežastis nėra kita liga. Kadangi kiekvieno žmogaus būklė gali būti skirtinga, tyrimų ir procedūrų eiga dažnai pritaikoma individualiai. Neretas atvejis, kai tyrimai vėliau kartojami – taip stebimas ligos aktyvumas ir galimi pakitimai bėgant laikui.

Santrauka

Opinio kolito diagnostika reikalauja išsamios apžiūros, įvairių laboratorinių, endoskopinių ir vaizdinių tyrimų derinio. Tik taip užtikrinamas tikslus ligos nustatymas ir parenkamas geriausias gydymas. Diagnozavimo procesas kartais užtrunka, tačiau jis svarbus norint laiku pradėti tinkamą ligos valdymą.