Kaip nustatoma leukemija

Leukemijos diagnostika – tai nuoseklus procesas, apimantis ne vieną tyrimo etapą. Paprastai viskas prasideda nuo bendro kraujo tyrimo ir periferinio kraujo tepinėlio įvertinimo, tačiau patikslinti ligos eigą dažnai prireikia kaulų čiulpų aspiracijos bei biopsijos. Galutiniam diagnozės patvirtinimui ir gydymo plano sudarymui prireikia dar papildomų laboratorinių ir instrumentinių tyrimų, remiantis individualiomis ligos ypatybėmis.

Pradinė apžiūra ir simptomai

Pirmi leukemijos įtarimo žingsniai – paciento apklausa ir fizinis ištyrimas. Gydytojas domisi bendrais negalavimais, tokiais kaip nepraeinantis nuovargis, ilgai užtrunkantis kraujavimas, padidėję limfmazgiai, dažnos infekcijos. Apžiūros metu galima aptikti išblyškusią odą, išsiplėtusius limfmazgius, kepenų ar blužnies padidėjimą, dažnus kraujosruvas ar kraujavimus, tačiau tokie požymiai nebūtinai yra būdingi tik šiai ligai.

Kraujo tyrimai

Bendras kraujo tyrimas (BKT) naudojamas įvertinti pagrindines kraujo ląstelių rūšis – leukocitus, eritrocitus bei trombocitus. Leukemijai būdingas nenormalus šių ląstelių kiekio pokytis: dažnai aptinkama leukocitozė (padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių kiekis), kartu neretai sumažėja eritrocitų ir trombocitų skaičius. Kai kurioms ūminėms leukemijos formoms būdinga visų kraujo ląstelių sumažėjimas – pancitopenija.

Periferinis kraujo tepinėlis leidžia įvertinti, ar kraujyje matomos nesubrendusių (blastinių) ląstelių formos, kurios įprastai yra tik kaulų čiulpuose. Šiuo būdu tiriama, kokie konkrečiai leukocitai dominuoja kraujo ėminyje, o tai padeda numatyti, kokio tipo leukemija vystosi.

Kaulų čiulpų tyrimai

Tiksliai nustatyti leukemiją dažnai įmanoma tik atlikus kaulų čiulpų aspiraciją ir biopsiją. Procedūros metu speciali adata iš dubens kaulo paimamas čiulpų ėminys, kuris vėliau kruopščiai ištiriamas laboratorijoje. Kritiškas rodiklis – blastinių ląstelių procentinė dalis: nustatant ūminę limfoblastinę leukemiją reikia, kad tokių ląstelių sudarytų bent 20 % visų čiulpuose esančių ląstelių. Ūminei mieloblastinei leukemijai pakanka ir mažesnio blastų kiekio, jei randami tam tikri chromosomų pokyčiai.

Kaulų čiulpų biopsija leidžia įvertinti ir tam tikrus ląstelių išsidėstymo ypatumus – pavyzdžiui, esant lėtinei limfocitinei leukemijai, ligos prognozė dažnai geresnė, jeigu vėžinės ląstelės susitelkusios grupelėmis, o ne išsibarstę chaotiškai.

Ląstelių cheminių savybių ir genetiniai tyrimai

Išplėstinei diagnostikai taikomi papildomi laboratoriniai metodai, padedantys tiksliai atskirti leukemijos formas.

Citochiminė analizė ir srautinė citometrija

• Citochiminiai dažai padeda atskirti įvairias blastų rūšis – ypač svarbu atskiriant limfoblastinę (ALL) nuo mieloblastinės (AML) leukemijos.
• Srautinės citometrijos metu ląstelės žymimos tam tikrais žymenimis, o lazeriniai spinduliai padeda nustatyti specifinius baltymus ant ląstelės paviršiaus.
• Imunohistochemija mikroskopo pagalba išryškina baltymus, būdingus konkrečioms leukemijos rūšims.
• Šie metodai leidžia identifikuoti ar liga apima T limfocitus, B limfocitus, o lėtinei limfocitinei leukemijai būdinga baltymų – ZAP-70 ir CD38 – raiška svarbi prognozei.

Genetinių ir chromosomų pokyčių tyrimai

• Citogenetiniai tyrimai padeda išsiaiškinti tam tikras chromosomų permainas (delecijas, translokacijas, inversijas, papildomas kopijas ar trisomijas), kurios daro įtaką ligos eigai ir gydymo pasirinkimui.
• FISH (fluorescencinės in situ hibridizacijos) tyrimas išryškina specifinius genetinius pakitimus. Pvz., lėtinės mieloidinės leukemijos atveju tiriama dėl vadinamosios Filadelfijos chromosomos, susidarančios dėl DNR mainų tarp 9-os ir 22-os chromosomų.
• PCR (polimerazės grandininė reakcija) technologija leidžia aptikti net nedidelius genetinius pokyčius, kurie būdingi tam tikroms leukemijos rūšims ir netgi gali išlikti tuomet, kai kitais tyrimais liga jau atrodo sumažėjusi ar nyksta.

Specialūs diagnostiniai tyrimai

Kai kurioms leukemijos formoms ar esant neaiškiems simptomams, taikomi papildomi tyrimai.

• Atliekamas juosmeninės punkcijos tyrimas (spinalinis punkcija), kai yra įtariamas leukemijos plitimas į galvos ar nugaros smegenų dangalus. Dažniausiai šis tyrimas taikomas esant ūminei limfoblastinei arba mieloblastinei leukemijai, jei pasireiškia neurologiniai simptomai.
• Limfmazgių biopsija įprastai reikalinga retai, išskyrus atvejus, kai limfmazgiai giliai padidėję arba įtariamas leukemijos virtimas į limfomą.

Vaizdo tyrimai

Kraujodaros vėžiams dažniausiai nebūdingi aiškūs navikai, todėl radiologiniai tyrimai naudojami retai. Visgi jie gali būti naudingi, jei kyla poreikis įvertinti vidaus organų būklę ar ligos išplitimą.

• Krūtinės ląstos ar kaulų rentgenogramos gali parodyti padidėjusius limfmazgius ar kaulų retėjimą.
• Kompiuterinė tomografija (KT) padeda įvertinti limfmazgių ar vidaus organų (pvz., blužnies ar kepenų) padidėjimą.
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) naudinga, jei liga įtariama esanti centrinėje nervų sistemoje.
• Pozitronų emisijos tomografija (PET) vertinama dažniau, kai įtariama, kad lėtinė leukemija gali pereiti į agresyvesnę limfomos formą.

Diferencinė diagnostika

Kai kurios kitos ligos gali sukelti simptomus ar kraujo pokyčius, primenančius leukemiją. Dažniausi jų variantai – virusinės infekcijos (kaip Epšteino-Barro ar citomegalo virusai), mielodisplaziniai sindromai, mieloproliferacinės ligos (pvz., policitemija vera, esminė trombocitemija), aplastinė anemija.

Ligos stadijos nustatymas

Nustačius leukemiją, prireikia įvertinti ligos išplitimą – taip vadinamos ligos stadijos. Dauguma leukemijų neformuoja aiškių navikinių darinių, todėl stadijų nustatymas skiriasi nuo kitų vėžio formų (krūties, plaučių ir kt.). Vertinama, kiek nebrandžių ląstelių yra kraujyje ar kaulų čiulpuose, kokie randami genetiniai pakitimai ir kiti žymenys.

Dažniausi stadijų skirstymo pavyzdžiai

• Lėtinėje limfocitinėje leukemijoje dažniausiai naudojamas Rai arba Binet sistemų modelis. Čia vertinami limfocitų, limfmazgių, kepenų, blužnies padidėjimai, anemijos bei trombocitopenijos pasireiškimas.
• Ūminei limfoblastinei leukemijai stadijos dažniau susiejamos su ligos fazėmis: neapdorota, remisijos, minimalios likutinės ligos, atkryčio stadijos.
• Lėtinėje mieloidinėje leukemijoje skiriamos trys fazės – lėtinė (mažai blastų, silpni ar nepastebimi simptomai), pagreitėjusi (daugėja blastų, ryškėja simptomai), blastinė krizė (daugiau nei penktadalis blastų, plitimas už kaulų čiulpų ribų, stiprūs simptomai).

Galiausiai, tam pačiam leukemijos variantui skirtingi žmonės gali reaguoti skirtingai į gydymą, todėl stadijos nulemia tik pradinę prognozę ir padeda pasirinkti efektyviausią gydymo strategiją.