Encefalitas: simptomai ir gydymo būdai

Encefalitas – tai smegenų audinio uždegimas, galintis sukelti itin rimtų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kuri smegenų sritis pažeidžiama, gali pasireikšti asmenybės pokyčiai, traukuliai, raumenų silpnumas ir kiti neurologiniai simptomai.

Encefalito esmė – uždegiminis procesas smegenyse. Dažniausiai jis išsivysto dėl virusinės infekcijos, pavyzdžiui, užsikrėtus herpes simplex virusu.

Paplitimas ir rizikos grupės

Ši liga laikoma reta – per metus ja suserga maždaug 10–15 žmonių iš 100 000 gyventojų. Didžiausią riziką patiria maži vaikai, vyresnio amžiaus asmenys bei žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi.

Priežastys ir ligos eiga

Dažniausiai encefalitą sukelia infekcijos – virusinės, bakterinės, grybelinės ar parazitinės kilmės. Vis dėlto uždegimą gali paskatinti ir autoimuniniai sutrikimai arba tam tikrų vaistų vartojimas.

Lengvos formos encefalitu sergantys žmonės dažniausiai visiškai pasveiksta. Gydymo taktika ir pasveikimo tikimybė tiesiogiai priklauso nuo uždegimo priežasties ir jo sunkumo.

Ūminis ir poinfekcinis encefalitas

Esant ūminiam encefalitui, infekcija tiesiogiai pažeidžia smegenų ląsteles. Poinfekcinio encefalito atveju smegenų ir nugaros smegenų uždegimas pasireiškia praėjus 1–2 savaitėms po persirgtos infekcijos, dažniausiai virusinės arba bakterinės kilmės.

Encefalitas ir meningitas: skirtumai

Tiek encefalitas, tiek meningitas sukelia uždegiminius procesus galvos smegenyse, tačiau jų lokalizacija skiriasi. Encefalitas apima patį smegenų audinį, o meningitas – smegenis ir nugaros smegenis dengiančius dangalus, vadinamus smegenų dangalais.

Meningitą, kaip ir encefalitą, dažniausiai sukelia virusai arba bakterijos, tačiau jis taip pat gali būti susijęs su grybelinėmis ar parazitinėmis infekcijomis, traumomis, tam tikrais vaistais ar kai kuriomis onkologinėmis ligomis.

Ar encefalitas yra užkrečiamas?

Pats smegenų patinimas nėra perduodamas nuo žmogaus žmogui, tačiau uždegimą sukėlusios priežastys gali būti užkrečiamos. Pavyzdžiui, virusinis encefalitas gali išsivystyti dėl herpes simplex viruso, kuris plinta tarp žmonių.

Anksčiau vaikų tarpe dažnos ligos, tokios kaip tymai, kiaulytė ar raudonukė, buvo dažna virusinio encefalito priežastis. Šiuo metu tokie atvejai pasitaiko rečiau, nes dauguma vaikų paskiepijami dar prieš pradedant lankyti mokyklą.

Encefalito priežastys

Dažniausia encefalito priežastis – virusinės infekcijos, kurios priskiriamos trims pagrindinėms virusų grupėms:

Herpes virusai

Šiai grupei priklauso herpes simplex virusas (ypač HSV-1), vėjaraupių virusas, citomegalo virusas ir Epšteino–Baro virusas.

Vabzdžių pernešami virusai

Tai virusai, perduodami per vabzdžių įkandimus, tokie kaip Vakarų Nilo virusas, dengės virusas ar Rytų arklių encefalito virusas.

Vaikystės infekcijas sukeliantys virusai

Šiai grupei priskiriami tymai, kiaulytė ir raudonukė.

Rečiau pasitaikančios priežastys

Kai kuriais atvejais encefalitas gali išsivystyti dėl:

• ŽIV infekcijos arba pasiutligės viruso
• Bakterinių ar kitų infekcijų, pavyzdžiui, sifilio ar toksoplazmozės, kurią sukelia parazitas, randamas užsikrėtusių kačių išmatose
• Autoimuninių ligų
• Tam tikrų onkologinių susirgimų
• Kai kurių vaistų vartojimo

Pasitaiko situacijų, kai net ir atlikus išsamius tyrimus nepavyksta nustatyti tikslios encefalito atsiradimo priežasties.

Encefalito tipai

Infekcinis encefalitas

Infekcinės kilmės encefalitas dažniausiai atsiranda dėl virusinės infekcijos, tačiau jį taip pat gali sukelti bakterijos, grybeliai ar parazitai.

Kadangi pagrindinė šios formos priežastis yra virusai, ji dažniau pasireiškia žmonėms, kurie turi didesnę riziką užsikrėsti per ligas platinančius vabzdžius. Tai ypač aktualu asmenims, daug laiko praleidžiantiems lauke, ypač vietovėse, kur yra stovinčio vandens.

Infekcinis encefalitas paprastai vystosi greitai, o simptomai gali būti sunkūs ir staiga progresuojantys.

Autoimuninis encefalitas

Autoimuninė encefalito forma susijusi su baltymais, kuriuos pats organizmas gamina smegenyse. Šie baltymai sukelia uždegiminę reakciją smegenų audinyje. Šiuo metu nėra iki galo aišku, kodėl vieniems žmonėms tokie baltymai susidaro, o kitiems – ne.

Palyginti su infekciniu encefalitu, autoimuninis dažniausiai vystosi lėčiau, tačiau gali sukelti ryškesnius neurologinius sutrikimus, tokius kaip sąmonės sumišimas, atminties problemos ar traukuliai. Ši encefalito forma pasitaiko rečiau nei infekcinė.

Būklės, siejamos su autoimuniniu encefalitu

Su autoimuniniu encefalitu dažnai siejami šie sutrikimai:

• Ūminis diseminuotas encefalomielitas (ADEM)
• Anti-NMDA receptorių encefalitas
• Hašimoto encefalopatija
• LGI1/CASPR2 antikūnų sukeltas encefalitas
• Limbinis encefalitas
• Rasmuseno encefalitas

Tiek infekcinis, tiek autoimuninis encefalitas gali sukelti labai sunkius, gyvybei pavojingus simptomus. Jei jums ar kitam asmeniui pasireiškia neurologiniai požymiai, tokie kaip dirglumas, traukuliai ar neįprastai didelis mieguistumas, būtina nedelsiant kreiptis skubios medicinos pagalbos.

Encefalito simptomai

Klinikiniai požymiai priklauso nuo encefalito tipo. Infekciniu encefalitu sergantys žmonės neretai pirmiausia patiria bendrus infekcijos simptomus, o tik vėliau išsivysto smegenų uždegimo požymiai.

Dažniausi encefalito simptomai

Encefalitui būdingi šie simptomai:

• Nuovargis arba energijos stoka
• Karščiavimas, dažnai aukštas
• Galvos skausmas, kuris gali būti labai stiprus
• Padidėjęs jautrumas šviesai ir garsams
• Lengvas ar vidutinio stiprumo sprando sustingimas
• Mieguistumas arba sąmonės praradimas
• Dirglumas, nerimas, elgesio ar asmenybės pokyčiai
• Haliucinacijos

Sunkios encefalito formos požymiai

Esant sunkesnei ligos eigai, gali pasireikšti šie simptomai:

• Silpnumas arba sutrikęs tam tikrų kūno dalių judėjimas
• Dvejinimasis akyse
• Sąmonės sutrikimai, kalbos sunkumai arba nesugebėjimas suprasti kalbančio asmens
• Koma
• Traukuliai
• Kūdikiams – išsipūtusi momenė

Jeigu jums ar kitam asmeniui pasireiškia bet kuris iš sunkaus encefalito požymių, būtina nedelsiant vykti į skubios pagalbos skyrių arba kviesti greitąją medicinos pagalbą.

Encefalito diagnostika

Gydytojas pirmiausia išsamiai domėsis jūsų simptomais ir tuo, kiek laiko jie tęsiasi. Kadangi encefalitu sergantys žmonės neretai būna sutrikę ar dezorientuoti, labai svarbi tampa artimųjų ar draugų suteikiama informacija apie ligos pradžią ir eigą. Taip pat reikšminga žinoti, ar buvo kontaktas su uodais ar erkėmis, galimai užsikrėtusiais gyvūnais ar sergančiais asmenimis.

Be pokalbio apie simptomus, atliekama fizinė apžiūra ir, atsižvelgiant į situaciją, skiriami papildomi tyrimai.

Tyrimai, taikomi diagnozuojant encefalitą

Diagnozei patikslinti gali būti naudojami šie tyrimai:

• Kraujo tyrimai, įskaitant bendrą kraujo tyrimą ir išsamų biocheminį kraujo rodiklių vertinimą
• Šlapimo, išmatų ar skreplių pasėliai, padedantys nustatyti infekcijos buvimą ir jos tipą
• Vaizdiniai tyrimai, tokie kaip kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija ar magnetoencefalografija, siekiant nustatyti smegenų sritis, kuriose pasireiškia traukuliai
• Elektroencefalograma, naudojama traukuliams ar specifiniams elektrinio aktyvumo pokyčiams smegenyse aptikti
• Juosmens punkcija, kurios metu paimamas smegenų skystis infekcijoms smegenyse ar nugaros smegenyse nustatyti
• Neurologinis ištyrimas, apimantis įvairius testus, vertinančius nervų sistemos veiklą
• Intrakranijinio slėgio stebėjimas, leidžiantis įvertinti slėgį kaukolės viduje
• Retais atvejais – smegenų audinio biopsija, atliekama mikroskopiniam tyrimui

Encefalito rizikos veiksniai

Tam tikros aplinkybės gali padidinti encefalito išsivystymo tikimybę. Dažniausiai minimi šie rizikos veiksniai:

• Amžius. Maži vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės dažniau serga virusiniu encefalitu. Kai kurios autoimuninio encefalito formos dažniau nustatomos vaikams ir jauniems suaugusiesiems.
• Susilpnėjusi imuninė sistema. Tai gali būti susiję su ŽIV infekcija, onkologinių ligų gydymu ar lėtinėmis būklėmis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu.
• Autoimuninės ligos.
• Rūkymas.
• Gyvenamoji aplinka. Didesnė rizika kyla regionuose, kur paplitę uodų ar erkių pernešami virusai, ypač šiltuoju metų laiku.

Encefalito gydymas

Dėl galimų sunkių komplikacijų encefalitu sergantiems pacientams dažnai reikalingas gydymas ligoninėje. Paprastai stebimi gyvybiniai rodikliai, tokie kaip kraujospūdis, širdies ritmas ir kvėpavimas. Taip pat dažnai taikoma intraveninė skysčių terapija, padedanti sumažinti papildomo smegenų tinimo riziką.

Gydymo taktika priklauso nuo paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės ir encefalito priežasties.

Dažniausiai taikomi gydymo metodai

Encefalito gydymui gali būti skiriamos šios priemonės:

• Steroidiniai vaistai, padedantys sumažinti smegenų patinimą
• Antivirusiniai vaistai, tokie kaip acikloviras, foskarnetas ar gancikloviras, taikomi virusinio encefalito atvejais
• Antibiotikai, kai encefalitą sukelia bakterinė infekcija
• Prieštraukuliai vaistai pacientams, kuriems pasireiškia traukuliai
• Imunoglobulinų terapija ir plazmaferezė autoimuninio encefalito atvejais
• Nereceptiniai vaistai, pavyzdžiui, paracetamolis, skirti karščiavimui ir galvos skausmui mažinti
• Palaikomasis gydymas

Palaikomasis gydymas

Palaikomasis gydymas taikomas sunkiai sergantiems pacientams. Jo tikslas – sutelkti dėmesį į svarbiausius paciento poreikius, ypač simptomų palengvinimą ir bendros savijautos gerinimą. Šis gydymo būdas dažniausiai taikomas kartu su specifiniu encefalito gydymu.

Palaikomojo gydymo priemonės gali apimti:

• Kvėpavimo palaikymą dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatu arba deguonies kauke
• Intraveninius skysčius organizmo skysčių balansui palaikyti
• Vaistus skausmui, uždegimui, infekcijoms, traukuliams ir kitiems sutrikimams gydyti

Reabilitacija po encefalito

Pašalinus uždegimą ir užbaigus aktyvų gydymą, daliai pacientų vis dar reikalinga papildoma pagalba, siekiant visiško pasveikimo. Atsigavimo laikotarpiu gali būti reikalingos šios paslaugos:

• Kineziterapija, padedanti atgauti raumenų jėgą ir gebėjimą stovėti, vaikščioti ar atlikti kasdienes veiklas
• Ergoterapija, dažnai derinama su kineziterapija, skirta kasdieniams įgūdžiams atkurti ir prisitaikymo sprendimams rasti
• Logopedinė terapija, padedanti atkurti ar pagerinti kalbos ir bendravimo gebėjimus
• Kognityvinė reabilitacija, orientuota į atminties ir mąstymo funkcijų gerinimą
• Psichoterapija, padedanti prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių bei valdyti emocijas ir elgesį

Encefalito komplikacijos

Pasveikus nuo smegenų tinimo, kurį sukelia encefalitas, daliai žmonių gali išlikti ilgalaikiai smegenų pažeidimai, reikalaujantys nuolatinės medicininės priežiūros. Tokios komplikacijos gali paveikti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

Ilgalaikiai sutrikimai gali pasireikšti šiais požymiais:

• Atminties sutrikimai, įskaitant dalinę ar visišką amneziją
• Asmenybės ir elgesio pokyčiai
• Emociniai ir psichologiniai sunkumai, tokie kaip nerimas, depresija ar nuotaikų kaita
• Dėmesio, susikaupimo, planavimo ir problemų sprendimo sunkumai
• Pasikartojantys traukuliai, galintys pereiti į epilepsiją
• Klausos pablogėjimas
• Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai
• Rijimo problemos
• Pusiausvyros, koordinacijos ir judesių kontrolės sutrikimai
• Ilgalaikis, nuolatinis nuovargis

Sunkiausiais atvejais galimos itin pavojingos būklės, tokios kaip sąmonės netekimas (koma) ar mirtis.

Encefalito prevencija

Veiksmingiausias būdas sumažinti encefalito riziką – vengti ligos sukėlėjų, galinčių sukelti smegenų uždegimą. Tam svarbios tiek asmens higienos, tiek aplinkos kontrolės priemonės.

Skiepai

Svarbu laikytis gydytojų rekomenduojamo skiepų kalendoriaus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vakcinacija nuo tokių ligų kaip tymai, kiaulytė ar raudonukė reikšmingai sumažino encefalito atvejų skaičių, ypač vaikų populiacijoje. Keliaujant į regionus, kur dažnos uodų ar erkių pernešamos virusinės infekcijos, rekomenduojama iš anksto pasirūpinti reikiamais skiepais.

Higienos įpročiai

Norint sumažinti infekcijų plitimo riziką, rekomenduojama:

• Dažnai ir kruopščiai plauti rankas muilu ir vandeniu, ypač prieš valgį, maisto ruošimą ar po tualeto
• Nesidalyti maistu, stalo įrankiais ar gėrimų indais
• Nenaudoti bendrų asmens higienos priemonių, tokių kaip rankšluosčiai, skustuvai, kosmetika ar dantų šepetėliai, ir to mokyti vaikus

Apsauga nuo uodų ir erkių

Siekiant išvengti vabzdžių įkandimų, svarbu laikytis šių rekomendacijų:

• Vengti buvimo lauke sutemų ir aušros metu, kai uodai aktyviausi. Jei to išvengti nepavyksta, dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes
• Užtikrinti, kad į gyvenamąsias patalpas nepatektų vabzdžiai per pažeistus langų ar durų tinklus, naudoti ventiliatorius, kurie apsunkina uodų nusileidimą
• Būnant miškingose vietovėse ar aukštos žolės plotuose, dėvėti kūną dengiančius drabužius ir po grįžimo kruopščiai apžiūrėti save, vaikus bei augintinius dėl erkių
• Naudoti repelentus ir insekticidus. Preparatai su DEET gali būti naudojami ant odos ir drabužių, o drabužiams bei lauko įrangai – priemonės su permetrinu, tačiau jų negalima purkšti tiesiai ant odos
• Kūdikiams iki 2 mėnesių repelentų naudoti negalima, todėl rekomenduojama vežimėlius ar nešynes dengti tinkleliais nuo uodų. Vyresniems kūdikiams ir vaikams galima naudoti 10–30 % DEET turinčias priemones, vengiant derinių su apsaugos nuo saulės kremais

Aplinkos kontrolė

Uodai dauginasi stovinčiame vandenyje, todėl svarbu reguliariai šalinti vandens sankaupas aplink namus, pavyzdžiui, iš senų vazonų, padangų, užsikimšusių latakų ar plokščių paviršių.

Pastebėjus sergančius ar nugaišusius paukščius ar smulkius gyvūnus, rekomenduojama apie tai informuoti atsakingas institucijas, nes jie gali būti pavojingų virusų nešiotojai.

Encefalito prognozė

Encefalito simptomai gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Jei liga komplikuojasi, visiškas pasveikimas kartais užtrunka dar ilgiau.

Taikant tinkamą gydymą, dauguma pacientų pasveiksta. Ligos baigtis priklauso nuo kelių svarbių veiksnių:

• Encefalito priežasties. Kai kurios priežastys, pavyzdžiui, herpes simplex viruso sukelta infekcija, dažniau siejamos su lengvesne ligos eiga
• Uždegimo intensyvumo. Kuo stipresnis smegenų uždegimas, tuo didesnė ilgalaikių komplikacijų rizika
• Amžiaus. Suaugusiesiems dažnai sunkiau visiškai atsigauti nei jaunesniems pacientams
• Bendros sveikatos būklės. Lėtinės ligos ar nusilpusi imuninė sistema gali apsunkinti sveikimą
• Diagnozės nustatymo greičio. Kuo vėliau pradedamas gydymas, tuo didesnė ilgalaikių pasekmių ir sudėtingesnio pasveikimo tikimybė

Ankstyvas ligos atpažinimas ir tinkama medicininė priežiūra yra esminiai veiksniai, lemiantys palankesnę encefalito eigą ir geresnę gyvenimo kokybę po ligos.

Dažniausiai užduodami klausimai apie encefalitą

Kokia yra encefalitu sergančių žmonių gyvenimo trukmė?

Dauguma žmonių, susirgusių encefalitu, visiškai pasveiksta ir vėliau gyvena įprastą gyvenimą. Lengvos ligos formos atveju sveikimas gali trukti vos apie savaitę. Tuo tarpu sunkesnė encefalito eiga gali sukelti komplikacijų, dėl kurių atsistatymas užsitęsia kelis mėnesius ar net ilgiau.

Tyrimai rodo, kad maždaug 5 % pacientų, gydomų ligoninėje dėl encefalito, miršta hospitalizacijos metu. Ši rizika dažniausiai susijusi su sunkia ligos forma, pavėluota diagnoze ar gretutinėmis sveikatos problemomis.

Ar encefalitas gali praeiti savaime?

Lengvos encefalito formos atvejais uždegimas kartais gali sumažėti ir išnykti savaime per kelias savaites, netaikant intensyvaus gydymo. Tačiau sunkios encefalito formos kelia tiesioginę grėsmę gyvybei ir reikalauja skubios medicininės pagalbos.

Svarbu pabrėžti, kad vien pagal simptomus ne visada galima tiksliai įvertinti ligos sunkumą. Dėl šios priežasties, įtariant encefalitą, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir pradėtas tinkamas gydymas.

Šaltiniai

• World Health Organization. Encephalitis: causes, diagnosis, management and prevention guidelines.
• Harrison’s Principles of Internal Medicine. Chapter on Encephalitis and Meningoencephalitis.
• The Lancet Neurology. Review articles on infectious and autoimmune encephalitis.
• UpToDate. Clinical overview, diagnosis, treatment, and prognosis of encephalitis.
• European Centre for Disease Prevention and Control. Encephalitis epidemiology and prevention in Europe.