Kas yra stemplės vėžys?

Stemplės vėžys yra reta, tačiau sudėtinga liga, sudaranti tik nedidelę dalį visų onkologinių susirgimų. Ši vėžio forma dažniausiai pasireiškia vyresniame amžiuje, o jos eiga dažnai būna slapta – daugeliu atvejų simptomai išryškėja tik ligai stipriai pažengus. Visgi ankstyvas ligos atpažinimas gali lemti geresnes gydymo galimybes ir ženkliai pagerinti prognozę.

Stemplės sandara ir funkcija

Stemplė yra ilgas, raumeninis vamzdis, jungiantis burnos ertmę su skrandžiu ir pernešantis maistą ryjant. Didžiąją stemplės dalį dengia plokščiosios ląstelės, kurių tipas būdingas burnos gleivinei ir tam tikroms kvėpavimo takų dalims. Tuo tarpu apatinę stemplės dalį, prie skrandžio jungties, dengia stulpelinės ląstelės. Nuo uždegimų ir rūgščių poveikio šias sritis saugo raumenų žiedai – stemplės raukai, esantys tiek ties stemple ir ryklės sandūra, tiek ties skrandžio pradžia. Jei šių raumenų darbas sutrinka ar jie silpnėja, pavyzdžiui, dėl diafragmos išvaržų, didėja rizika išsivystyti įvairioms stemplės ligoms, tarp jų ir vėžiui.

Pagrindiniai stemplės vėžio tipai

Kalbant apie stemplės vėžį, išskiriamos dvi pagrindinės rūšys. Plokščialąstelinis vėžys išsivysto iš stemplę dengiančių plokščiųjų ląstelių ir tradiciškai buvo dažnesnis, ypač susijęs su ilgalaikiu rūkymu ir gausiu alkoholio vartojimu. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiau pasitaiko adenokarcinomos, kylančios stemplės apačioje ir dažniausiai siejamos su lėtiniu refliuksu ar antsvoriu. Skirtingose šalyse šių tipų paplitimas nėra vienodas – tam įtakos turi gyvensena, mityba ir genetiniai veiksniai.

Simptomai – kas turėtų suneraminti?

Neretai stemplės vėžys ilgą laiką neišduoda savęs ryškiais požymiais. Daugelis žmonių tiksliau įvertina simptomus tik tada, kai jie jau tampa nevaldomi arba tenka keisti valgymo įpročius. Tipiškiausi ženklai yra:

• Sunkumas ryjant (dysfagija), dažniausiai pirmiausia pasireiškiantis valgant standų maistą, vėliau – ir skysčius.
• Kažko įstrigimo ar spaudimo jausmas už krūtinkaulio.
• Netikėtas ir greitas svorio mažėjimas be aiškios priežasties.
• Nesuvirškinto maisto atpylimas, dažnas rėmuo.
• Kraujas vemiant arba tamsios, „degutą“ primenančios išmatos.
• Nenutrūkstamas kosulys, užkimęs balsas.
• Skausmas tarp menčių, plintantis į nugarą.

Dalis šių požymių gali būti stebimi ir sergant lėtiniu refliuksu, todėl reikšmingas yra ne tik naujų simptomų atsiradimas, bet ir ilgą laiką trunkančių nusiskundimų pokyčiai.

Rizikos veiksniai ir priežastys

Nors tiksli stemplės vėžio kilmė ne visuomet aiški, moksliniai tyrimai išskyrė kelis stiprius rizikos veiksnius. Plokščialąsteliniam vėžiui toną duoda ilgametis rūkymas, gausus alkoholio vartojimas ir tam tikros socialinės, rasinės bei lytinės ypatybės. Įrodyta, jog kai kurių tautų ir regionų žmonėms ši vėžio forma pasitaiko dažniau. Svarbus veiksnys – mityba: daug daržovių ir vaisių valgantys žmonės rizikuoja mažiau, tuo tarpu riebalų, raudonos ir perdirbtos mėsos mėgėjai rizikuoja daugiau.

Adenokarcinomos atveju pagrindinėmis priežastimis laikomas lėtinis skrandžio turinio patekimas į stemple (refliuksas), taip pat būklė, vadinama Barretto stemple, kai stemplės gleivinė ilgainiui pakinta. Antsvoris, nutukimas ir bendras fizinio aktyvumo trūkumas taip pat prisideda prie vėžio išsivystymo rizikos.

Ligos nustatymas

Įtariant stemplės vėžį taikomi keli tyrimo metodai. Dažniausiai pradžioje atliekamas kontrastinis rentgenologinis tyrimas ryjant barį (bario rija), tačiau dažniausiai prireikia endoskopijos – kai vamzdelis su optika įkišamas per burną, leidžiant tiesiogiai apžiūrėti stemplę ir, reikalui esant, paimti audinio mėginį (biopsiją). Tikslus ligos eigos stadijos įvertinimas vėliau padeda parinkti tinkamiausią gydymą. Tam naudojami vaizdiniai tyrimai, tokie kaip KT, PET, kartais papildomos procedūros – bronchoskopija ar torakoskopija.

Gydymo pasirinkimai

Stemplės vėžio gydymo būdus nulemia ligos stadija, naviko vieta ir bendra paciento būklė. Jei liga nustatoma ankstyvoje stadijoje, gali būti atliekama stemplės pašalinimo operacija (ezofagektomija), kurios metu pašalinama dalis stemplės ir skrandis prijungiamas prie likusios jos dalies. Sudėtingesniais atvejais operacijai ruošiamasi taikant chemoterapiją ar spindulinę terapiją, kartais šios priemonės skiriamos ir po operacijos norint sunaikinti likusias vėžines ląsteles.

Jeigu operacija negalima arba liga pažengusi, taikomos sudėtinės chemoterapijos schemos, dažnai derinant su spinduline terapija. Atsiranda ir naujesnių galimybių – biologinė (taikinių) terapija, kai gydymas nukreipiamas į specifinius auglio žymenis, bei imunoterapija, kuri padeda aktyvinti paties organizmo imuninę sistemą kovoti su vėžiu. Inovatyvūs gydymo būdai toliau tiriami klinikinėse studijose, todėl ateityje laukiama dar efektyvesnių sprendimų.

Kai liga išplitusi arba neįmanoma jos išgydyti, dėmesys skiriamas gyvenimo kokybės palaikymui ir simptomų kontrolei. Paliatyvioji pagalba padeda valdyti ne tik fizinius, bet ir emocinius sunkumus gyvenant su vėžiu.

Kaip įveikti emocinius ir praktinius iššūkius?

Stemplės vėžio diagnozė paveikia ne tik kūną, bet ir emocinę būseną, socialinius santykius bei kasdienę rutiną. Rytimo sunkumai gali trukdyti pilnaverčiam maitinimuisi, o žinia apie ligą kelia baimę ir nerimą. Dažnai pakinta ir šeimos narių vaidmenys, tenka spręsti praktinius reikalus – nuo draudimo iki finansų valdymo.

Kad būtų lengviau ištverti šį sudėtingą laikotarpį, verta telkti artimųjų ir draugų paramą bei ieškoti pagalbos sergančiųjų bendruomenėse. Bendraujant su kitais, išgyvenančiais tą patį, lengviau suprasti, ko tikėtis, kaip įveikti kasdienes kliūtis ir atgauti pasitikėjimą savimi.

Aktyvus dalyvavimas gydymo procese, domėjimasis savo liga, gydymo galimybėmis ir bendravimas su gydytojais padeda sumažinti nežinios keliamą stresą bei kartais pagerina gydymo rezultatus. Ankstyvas dėmesys simptomams bei žinojimas apie rizikos veiksnius suteikia daugiau šansų ligą pastebėti pačioje pradžioje. Tačiau net ir tada, kai diagnozė nustatoma vėlai, yra priemonių palengvinti simptomus bei prailginti gyvenimo trukmę.