Dermatitas

Dermatitas – tai bendras medicininis terminas, apimantis įvairias odos uždegimines būkles, dažniausiai pasireiškiančias bėrimais. Ankstyvoje stadijoje dažniausiai pastebima paraudusi, sausa ir niežtinti oda. Esant sunkesnėms formoms, gali atsirasti pleiskanotų šašų, skausmingų įtrūkimų ar pūslelių, iš kurių sunkiasi skystis. Kadangi odą dirginti gali daugybė skirtingų veiksnių, gydytojas siekia nustatyti konkretų dermatito tipą. Tai leidžia tiksliau identifikuoti priežastį ir parinkti tinkamiausią gydymo būdą, padedantį atkurti odos būklę.

Dermatitui būdingi tokie simptomai kaip niežėjimas, sausumas ir paraudimas, taip pat gali formuotis pleiskanos, įtrūkimai ar pūslės. Skirtinguose odos atspalviuose šie požymiai gali atrodyti nevienodai.

Dermatitas ir psoriazė: kuo jie skiriasi

Psoriazė yra viena iš dermatito formų. Šios ligos metu odos ląstelės gaminasi gerokai greičiau nei įprastai – per kelias dienas, o ne savaites. Dėl to jos kaupiasi odos paviršiuje ir sudaro storas, pleiskanojančias, sidabriškai atrodančias plokšteles. Tokie pažeidimai gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai pasitaiko ant kelių, alkūnių, juosmens srityje ir galvos odoje. Niežėjimas yra dažnas simptomas, kuris be gydymo gali tapti itin intensyvus.

Psoriazė laikoma lėtine liga, kurios visiškai išgydyti šiuo metu neįmanoma. Paūmėjimai dažnai pasireiškia infekcijų metu, po odos pažeidimų, tokių kaip įpjovimai ar nudegimai, taip pat veikiant dūmams, vartojant didelį kiekį alkoholio ar tam tikrus vaistus. Šaltasis metų laikas taip pat gali sustiprinti ligos simptomus.

Pagrindiniai dermatito tipai

Dermatitas apima daug skirtingų odos būklių, kurių kiekviena turi savitas priežastis ir požymius.

Alerginis kontaktinis dermatitas

Šio tipo dermatitas išsivysto dėl alerginės reakcijos į medžiagą, kuri net trumpam liečiasi su oda. Pavyzdžiui, pakanka sąlyčio su nuodinguoju gebeniu, kad atsirastų bėrimas. Alerginę reakciją gali sukelti ir kiti augalai, tam tikros gėlės, vaistažolės, vaisiai ar daržovės. Dažni dirgikliai taip pat yra kvapiosios medžiagos, plaukų dažai, metalai, guma, formaldehidas, naudojamas kaip konservantas įvairiuose gaminiuose, bei kosmetikos ir odos priežiūros priemonės.

Dirginantis kontaktinis dermatitas

Ši forma atsiranda tada, kai oda liečiasi su agresyviomis medžiagomis, tokiomis kaip plovikliai ar valymo priemonės. Dirginti odą gali ir kūno skysčiai, pavyzdžiui, šlapimas ar seilės, taip pat plaukų dažai, nagų lako valikliai, kai kurie augalai (pavyzdžiui, aitriosios paprikos), dažai ar tam tikros plastiko bei dervos rūšys.

Dermatito simptomai ir gydymo kryptys

Nepriklausomai nuo sunkumo, dermatitas gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurių intensyvumas ir pobūdis priklauso nuo konkretaus tipo ir individualių organizmo ypatybių.

Monetinis (nummulinis) dermatitas

Šiam dermatitui būdingos aiškiai apribotos, monetos formos raudonos plokštelės, dažniausiai atsirandančios ant kojų, rankų, rankų dilbių ar liemens. Dažniau jis pasireiškia vyrams nuo 55 iki 65 metų. Riziką didina sausas klimatas ir dažnas, labai karštas maudymasis.

Atopinis dermatitas

Atopinis dermatitas, dar vadinamas egzema, sukelia intensyvų niežėjimą, odos pleiskanojimą, patinimą ir kartais pūslelių susidarymą. Ši būklė dažnai pasitaiko šeimose ir siejama su alergijomis, astma bei stresu. Manoma, kad svarbų vaidmenį atlieka susilpnėjusi odos barjerinė funkcija, leidžianti drėgmei pasišalinti, o mikroorganizmams lengviau patekti į odą.

Seborėjinis dermatitas

Seborėjinis dermatitas, kūdikiams vadinamas lopšio kepurėle, pasireiškia riebaluotomis, gelsvomis ar rausvomis pleiskanomis galvos odoje, veide ar lytinių organų srityje. Veide dažniausiai pažeidžiamos vietos aplink antakius, ties plaukų linija ar nosies šonuose. Stresas gali pabloginti šios būklės eigą. Suaugusiesiems seborėjinis dermatitas dažnai pasireiškia galvos odoje kaip pleiskanos.

Stazinis dermatitas

Šis dermatitas išsivysto dėl sutrikusios kraujotakos kojose. Jis dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems venų varikoze, širdies nepakankamumu ar kitomis ligomis, sukeliančiomis lėtinį kojų tinimą. Kai apatinių galūnių venos neefektyviai grąžina kraują į širdį, jis kaupiasi, didėja skysčių kiekis audiniuose. Dėl to oda, ypač aplink kulkšnis, tampa sudirgusi ir patamsėjusi.

Dishidrotinis dermatitas

Dishidrotinis dermatitas yra lėtinė būklė, kuriai būdingas itin sausas odos paviršius bei smulkūs gumbeliai ar pūslės. Dažniausiai pažeidžiamos rankos ir pėdos, o simptomai gali tai atsirasti, tai išnykti. Šis dermatitas dažniau nustatomas moterims nuo 20 iki 40 metų. Galimi provokuojantys veiksniai yra prakaitavimas, alerginės reakcijos ir stresas.

Neurodermatitas

Neurodermatitas pasireiškia itin niežtinčia odos sritimi. Nuolatinis kasymasis dirgina nervų galūnes, todėl niežėjimas dar labiau stiprėja. Kai kuriais atvejais simptomai būna tokie intensyvūs, kad sutrikdo miegą.

Dermatitas dėl nepakankamos higienos

Ši dermatito forma atsiranda tuomet, kai oda ilgą laiką nėra tinkamai valoma. Laikui bėgant kaupiasi nešvarumai, riebalai, bakterijos, negyvos odos ląstelės ir prakaitas. Pažeista vieta gali sustorėti, pakisti spalva, atsirasti lipnių, į kukurūzų dribsnius panašių pleiskanų. Tai dažniau nutinka žmonėms, kuriems dėl judėjimo sutrikimų sunku reguliariai nuplauti tam tikras kūno vietas.

Spongiotinis dermatitas

Spongiotinis dermatitas apibūdina būklę, kai sudirgusi oda tampa tarsi „kempinė“ dėl po ja besikaupiančių skysčių. Jei odos problemos tęsiasi ilgą laiką, patinimas gali būti nedidelis. Tačiau staiga atsiradus paraudimui ir niežėjimui, pavyzdžiui, po kontakto su alergenu, patinimas gali būti ryškus. Šis dermatito tipas dažnai pasireiškia kartu su kitomis dermatito formomis.

Sauskelnių dermatitas

Sauskelnių dermatitas yra kita vystyklų bėrimo pavadinimo forma. Kūdikio odą dirgina išmatos ir šlapimas, ypač jei sauskelnės keičiamos per retai arba jei vaikas gydomas antibiotikais. Pažeista oda dažniausiai atrodo paraudusi ir blizgi. Bėrimą taip pat gali sukelti mieliagrybių infekcija arba seborėjinis dermatitas, galintis apimti sauskelnių sritį.

Perioralinis ir periorifikinis dermatitas

Ši dermatito forma pasireiškia raudonu bėrimu aplink burną. Oda gali būti pleiskanojanti, su smulkiais, uždegiminiais spuogelius primenančiais mazgeliais. Bėrimas kartais išplinta į nosies ar akių sritį, retais atvejais – į lytinius organus. Dažniausiai ši būklė nustatoma jaunoms suaugusioms moterims. Tiksli priežastis nėra aiški, tačiau pastebimas ryšys su vietiškai vartojamais steroidiniais preparatais. Galimi ir kiti veiksniai, tokie kaip veido kremai, dantų pastos su fluoru, kramtomoji guma, dantų plombos ar apsauginiai kremai nuo saulės. Taip pat manoma, kad įtakos gali turėti moteriški hormonai.

Dermatito simptomai

Odos išvaizda ir pojūčiai labai priklauso nuo to, kokia dermatito forma jums pasireiškia. Kai kuriais atvejais vienu metu gali būti nustatyti keli dermatito tipai. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra šie:

• niežėjimas
• odos bėrimas
• patinimas
• mazgeliai ar iškilimai
• pūslės, kurios gali būti pripildytos skysčio
• sustorėjusi arba sukietėjusi oda
• šašų susidarymas
• pleiskanojanti oda
• deginimo pojūtis odoje
• skausmas
• odos opos

Simptomų pobūdis gali skirtis priklausomai nuo odos spalvos. Pavyzdžiui, šviesesnės odos žmonėms dermatito bėrimas dažniausiai atrodo ryškiai raudonas. Tamsesnės odos atveju pažeistos vietos gali būti tamsiai rudos, violetinės ar pilkšvos spalvos. Taip pat dažniau gali atsirasti smulkių, šiurkščių gumbelių.

Kas sukelia dermatitą

Dermatitas yra sudėtinga ir iki galo neištirta būklė. Medicinos specialistai vis dar tiria jo atsiradimo mechanizmus. Šiuo metu žinoma, kad svarbų vaidmenį atlieka odos barjero pokyčiai, dėl kurių oda praranda drėgmę, tampa sausa ir linkusi niežėti. Kuo intensyviau oda kasoma, tuo labiau ji sausėja ir niežulys stiprėja, taip susidaro uždaras simptomų ratas.

Dermatitas akyse

Prie dermatito vystymosi gali prisidėti ir kiti veiksniai:

Imuninė sistema

Jeigu imuninė sistema pernelyg stipriai reaguoja į tam tikras medžiagas ar dirgiklius, su kuriais susiduria oda, gali prasidėti uždegiminė reakcija.

Genetiniai veiksniai

Kai kurie žmonės gimsta su oda, kuriai sunkiau išlaikyti optimalų drėgmės balansą. Tokia įgimta savybė didina dermatito riziką.

Aplinkos poveikis

Tam tikros aplinkos medžiagos gali skatinti odos pokyčius. Tarp jų – tabako dūmai, oro tarša, taip pat kvapiosios medžiagos, esančios muiluose ar kituose odos priežiūros produktuose.

Stresas ir hormonai

Stresinėse situacijose organizmas gamina daugiau streso hormonų, pavyzdžiui, kortizolio. Per didelis kortizolio kiekis gali slopinti imuninės sistemos veiklą ir skatinti odos uždegimą.

Ar dermatitas yra užkrečiamas

Nors pažeista oda gali atrodyti labai paraudusi ir stipriai niežėti, dermatitas nėra užkrečiamas. Odos bėrimai negali būti perduodami kitiems žmonėms.

Net ir bėrimai, atsirandantys po kontakto su nuodingais augalais, nėra perduodami nuo žmogaus žmogui. Tokiu atveju reakciją sukelia tiesioginis sąlytis su augale esančia medžiaga, kuri aktyvina imuninę sistemą.

Dermatito rizikos veiksniai

Tikimybė susirgti dermatitu didėja esant tam tikroms aplinkybėms:

Šeimos istorija

Jeigu šeimoje yra buvę dermatito atvejų, rizika susirgti šia liga yra didesnė. Taip pat svarbi astmos ar alergijų anamnezė šeimoje.

Lytis

Asmenys, kuriems gimimo metu buvo priskirta moteriškoji lytis, dažniau susiduria su dermatitu.

Amžius

Kūdikiams ir vaikams dermatitas pasireiškia dažniau nei suaugusiesiems. Atopinis dermatitas ypač dažnai nustatomas juodaodžiams vaikams, nepriskiriamiems ispanakalbių grupei.

Profesinė veikla

Darbas su tam tikrais metalais ar agresyviomis cheminėmis medžiagomis gali dirginti odą ir didinti dermatito išsivystymo riziką.

Sveikatos būklė

Kitos lėtinės ligos, pavyzdžiui, autoimuniniai sutrikimai, taip pat gali padidinti polinkį sirgti dermatitu.

Dermatito diagnostika

Gydytojo konsultacija dažniausiai pradedama išsamiais klausimais, padedančiais geriau suprasti galimas odos problemų priežastis. Specialistas gali domėtis:

• ar jūs arba jūsų šeimos nariai serga alergijomis ar astma;
• ar turite maisto alergijų;
• su kokiais kitais odos sutrikimais esate susidūrę anksčiau;
• ar pastaruoju metu naudojote naują muilą, skalbiklį, kosmetiką ar kitas odos priežiūros priemones;
• ar rūkote arba dažnai būnate aplinkoje, kurioje yra cigarečių dūmų.

Apžiūrėjęs odą, gydytojas gali nuspręsti atlikti papildomus tyrimus, kad gautų tikslesnę informaciją.

Galimi diagnostiniai tyrimai

Odos biopsija. Paimamas labai nedidelis odos mėginys, kuris siunčiamas į laboratoriją detalesniam ištyrimui.

Kraujo tyrimai. Jie gali padėti nustatyti kitas ligas ar būkles, kurios sukelia panašius simptomus, bet nėra dermatitas.

Alergijų lopo testas. Ant odos pritvirtinami specialūs lopai su itin mažais dažniausiai pasitaikančių alergenų kiekiais. Po kelių dienų lopai nuimami ir įvertinama, ar oda sureagavo.

Norint tiksliai nustatyti odos pažeidimų kilmę, gali būti rekomenduojama kreiptis į gydytoją dermatologą – specialistą, turintį specifinį pasirengimą diagnozuoti ir gydyti odos ligas.

Dermatito gydymas

Tinkamas gydymo būdas priklauso nuo dermatito tipo, jį sukėlusių veiksnių ir to, kurios kūno vietos yra pažeistos.

Gydymas namuose

Kai kuriais atvejais odos bėrimas gali sumažėti ar išnykti taikant paprastas priemones namų sąlygomis:

Priemonės nuo niežėjimo. Kremai ar tepalai, kurių sudėtyje yra bent 1 % hidrokortizono, dažnai naudojami vieną ar du kartus per dieną.

Drėkinamosios priemonės. Siekiant, kad oda nebesausėtų ir galėtų atsinaujinti, būtina reguliariai naudoti drėkiklius, ypač iškart po maudynių. Kai kuriems žmonėms gerai tinka vazelinas, nors jis gali būti nepatogus naudoti.

Antihistamininiai vaistai. Be recepto parduodami preparatai kartais padeda sumažinti niežulį, tačiau prieš vartojimą verta pasitarti su gydytoju.

Vėsūs kompresai. Šaltame vandenyje sudrėkinta šluostė gali greitai palengvinti niežėjimą.

Vonios su balikliu. Į šiltą vonią įpilamas nedidelis baliklio kiekis, joje mirkstama apie 10 minučių, po to oda nuplaunama. Šis metodas turėtų būti taikomas tik pasitarus su gydytoju.

Laisvi, minkšti drabužiai. Uždegusią odą gali papildomai dirginti šiurkštūs audiniai ar aptempti rūbai.

Šampūnas su arbatmedžių aliejumi. Naudojamas maždaug keturias savaites, jis gali padėti sumažinti pleiskanojimą.

Streso mažinimas. Nerimas ir įtampa dažnai pablogina odos būklę. Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir pakankamas miegas padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą. Taip pat gali būti naudinga joga, meditacija, akupunktūra ar masažai.

Vėsios aplinkos palaikymas. Prakaitas didina niežėjimą ir bakterijų dauginimosi riziką. Vasarą rekomenduojama naudoti kondicionierių, o žiemą – drėkintuvą, kad oras nebūtų per sausas.

Drungnos maudynės. Per karštas ar per ilgas prausimasis pašalina natūralius odos riebalus. Optimalu rinktis 5–10 minučių trunkančias drungnas vonias ar dušą ir per kelias minutes po jų patepti odą drėkinamuoju kremu.

Avižų vonios. Smulkiai sumaltos avižos, ištirpintos vandenyje, gali raminti sudirgusią odą. Taip pat jas galima sumaišyti į pastą ir tepti tiesiogiai ant odos.

Švelnios prausimosi priemonės. Rekomenduojami bekvapiai, neagresyvūs muilai ar neputojantys valikliai, kurie mažiau dirgina odą.

Medicininis gydymas

Jeigu namuose taikomos priemonės nepadeda, bėrimas yra skausmingas, trukdo kasdieniam gyvenimui, miegui ar atsiranda infekcijos požymių, būtina kreiptis į gydytoją. Specialistas gali paskirti:

Kremus ar tepalus. Jie padeda mažinti niežėjimą, uždegimą ir atkurti odos apsauginį barjerą. Gali būti skiriami kalcineurino inhibitoriai, kortikosteroidai, PDE4 inhibitoriai, JAK inhibitoriai, vietiniai antihistamininiai ar antibiotikai, taip pat deguto preparatai seborėjiniam dermatitui.

Šviesos terapiją. Kontroliuojamas ultravioletinių spindulių poveikis gali sumažinti paraudimą ir niežėjimą.

Geriamuosius vaistus. Kartais skiriami geriamieji kortikosteroidai, antibiotikai ar kiti priešuždegiminiai ir imuninę sistemą veikiantys vaistai.

Injekcijas. Kai kuriais atvejais naudojami biologiniai vaistai, gaminami iš gyvų ląstelių, siekiant slopinti pernelyg aktyvią imuninę reakciją.

Drėgnus tvarsčius. Ant pažeistos vietos tepamas stipresnis vaistas, po to oda dengiama drėgnais ir sausais tvarsčiais, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos gijimui.

Alternatyvūs gydymo būdai

Kai kurie žmonės, pasitarę su gydytoju, išbando ir alternatyvias priemones. Nors jos nėra taip plačiai ištirtos kaip tradiciniai metodai, daliai pacientų jos buvo naudingos.

Kokosų aliejus. Jo sudėtyje esančios medžiagos gali turėti priešuždegiminį poveikį, tačiau prieš naudojimą būtina įsitikinti, kad jis nesukelia alerginės reakcijos.

Kinų vaistažolės. Kai kurie tyrimai rodo galimą naudą tam tikrų dermatito formų atveju, tačiau duomenų patikimumas ribotas.

Akupunktūra. Šis metodas, kai plonos adatos įvedamos po oda, kai kuriems žmonėms padeda sumažinti niežėjimą.

Hipnozė. Tyrimai rodo, kad ji gali būti veiksmingesnė nei kai kurie vietiniai vaistai mažinant kasymąsi.

Biologinis grįžtamasis ryšys. Specialūs prietaisai padeda išmokti kontroliuoti kvėpavimą ir širdies ritmą, o tai gali sumažinti streso poveikį odai.

Maisto papildai. Vitaminas D, žuvų taukai, cinkas, selenas, ciberžolė, probiotikai ar nakvišų aliejus kai kuriems žmonėms padeda mažinti uždegimą, tačiau jų vartojimą būtina suderinti su gydytoju.

Dermatito prevencija

Tinkama odos priežiūra yra svarbiausias būdas sumažinti dermatito riziką ir paūmėjimus.

Trumpesnės maudynės. Naudokite drungną vandenį ir venkite ilgų, karštų dušų.

Švelnios priemonės. Rinkitės bekvapius, be alkoholio ar dažiklių produktus. Esant veido dermatitui, kai kurios dekoratyvinės kosmetikos priemonės gali pabloginti būklę.

Odos tausojimas. Venkite šiurkščių šveitiklių ir netrinkite odos rankšluosčiu – ją geriau švelniai nusausinti.

Drėgmės sulaikymas. Bekvapis kremas ar tepalas turėtų būti tepamas iškart po prausimosi ir prireikus dienos metu.

Streso valdymas. Emocinė būsena tiesiogiai veikia odą, todėl naudinga taikyti atsipalaidavimo technikas ar, prireikus, psichologinę pagalbą.

Mitybos koregavimas. Kai kuriems žmonėms tam tikri maisto produktai siejami su dermatito paūmėjimais, nors ryšys ne visada aiškus. Galimi sprendimai turėtų būti aptariami su gydytoju ir mitybos specialistu, o esant poreikiui – atliekami alergijos tyrimai.

Dermatito komplikacijos

Nors odos bėrimas gali atrodyti kaip nesunki problema, dermatitas gali sukelti rimtų sveikatos komplikacijų. Dažniausiai pasitaikantys nepageidaujami padariniai yra šie:

Virusinės odos infekcijos

Dermatito pažeista oda tampa mažiau atspari virusinėms infekcijoms. Asmenims, sergantiems dermatitu ir turintiems herpes simplex virusą, kyla didesnė rizika susirgti sunkia odos infekcija, vadinama herpetine egzema. Taip pat žmonėms, sergantiems dermatitu, nerekomenduojama skiepytis nuo raupų, nes vakcina gali sukelti pavojingą odos komplikaciją – vakcininę egzemą.

Bakterinės odos infekcijos

Maždaug 60–90 % žmonių, sergančių atopiniu dermatitu (egzema), ant odos turi stafilokokinių bakterijų. Šios bakterijos tam tikromis sąlygomis gali sukelti sunkias infekcijas visame organizme. Intensyvus kasymasis pažeidžia odą ir sudaro palankias sąlygas bakterijoms patekti į organizmą.

Miego sutrikimai

Atopinis dermatitas dažnai siejamas su miego problemomis. Manoma, kad miego sutrikimai pasireiškia 47–80 % vaikų ir 33–90 % suaugusiųjų, sergančių šia liga. Tikslios priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau dažniausiai manoma, kad nuolatinis niežėjimas ir kasymasis trukdo užmigti bei palaikyti kokybišką miegą. Asmenims, turintiems polinkį į nemigą, šie simptomai gali dar labiau pabloginti situaciją.

Konjunktyvitas

Žmonės, turintys dermatitą, dažniau susiduria su konjunktyvitu – akių gleivinės uždegimu ar paraudimu. Tie patys veiksniai, kurie dirgina odą, pavyzdžiui, alerginės reakcijos, gali neigiamai veikti ir akis.

Blefaritas

Blefaritas – tai vokų uždegimas ar patinimas, kurį gali sukelti įvairios priežastys, įskaitant alergijas, parazitus ar pleiskanas. Seborėjinis dermatitas, pasireiškiantis pleiskanojimu, gali dirginti akių vokus ir prisidėti prie šios būklės išsivystymo.

Šaltiniai

• Bolognia, J. L., Schaffer, J. V., Cerroni, L. Dermatology. Elsevier, naujausias leidimas.(Vienas autoritetingiausių dermatologijos vadovėlių pasaulyje)
• Habif, T. P. Clinical Dermatology: A Color Guide to Diagnosis and Therapy. Elsevier.(Plačiai naudojamas klinikinėje praktikoje ir akademiniuose tyrimuose)
• James, W. D., Elston, D. M., Treat, J. R., Rosenbach, M. A., Neuhaus, I. M. Andrews’ Diseases of the Skin: Clinical Dermatology. Elsevier.(Klasikinis dermatologijos šaltinis su išsamiais dermatitų aprašymais)
• European Academy of Dermatology and Venereology (EADV) Guidelines for the management of atopic dermatitis.(Europos lygmens klinikinės gairės, dažnai cituojamos moksliniuose darbuose)
• American Academy of Dermatology Association Guidelines of care for the management of dermatitis.(Autoritetingas profesionalų organizacijos šaltinis)
• Leung, D. Y. M., Eichenfield, L. F., Boguniewicz, M. Atopic Dermatitis (Atopic Eczema), The Lancet.(Aukšto lygio recenzuotas medicinos žurnalas)
• Bieber, T. Atopic dermatitis. New England Journal of Medicine.(Vienas prestižiškiausių medicinos žurnalų, dažnai naudojamas magistriniuose ir doktorantūros darbuose)