Stemplės sandara

Stemplė – tai raumeninis vamzdelis, kuris sujungia gerklės galą su skrandžiu ir yra būtina mūsų virškinimo sistemos dalis. Juo keliauja maistas, gėrimai ir seilės toliau, kad galėtų būti virškinami skrandyje.

Anatomija

Stemplė yra išilgai kaklo ir krūtinės einantis raumeninis vamzdelis, prasidedantis už ryklės ir besibaigiantis ten, kur prasideda skrandis. Suaugusių žmonių stemplės ilgis paprastai siekia apie 23–25 cm, o skersmuo – maždaug 3 cm.

Ji sudaryta iš keturių pagrindinių sluoksnių:

• Gleivinė – vidinis sluoksnis, kuriame yra apsauginės ląstelės, liaukos padedančios virškinimui ir plonas lygusis raumuo. Ši dalis tiesiogiai liečiasi su maistu ir skysčiais.
• Pojauninė danga – storas, skaidulinis sluoksnis, jungiantis gleivinę su raumeniniu stemplės sluoksniu. Jis padeda formuoti raukšles, dažnai primenančias žvaigždės formą žiūrint iš viršaus.
• Raumeninis sluoksnis – sudarytas iš vidinių žiedinių ir išorinių išilginių raumeninių pluoštų, užtikrinančių maisto judėjimą žemyn stemplės.
• Išorinė plėvė – pluoštinis apvalkalas, kuris stemplę laiko vietoje šalia kitų kūno struktūrų.

Raumenų sudėtis stemplėje kinta žemyn: viršutinė dalis – valinga (skersaruožiai raumenys), vidurinė – mišri, o apatinė sudaryta tik iš nevalingų (lygiųjų) raumenų.

Stemplės dalys

• Kaklinė dalis – eina per kaklą, tarp stuburo ir trachėjos. Išsišakojimo vietoje iš ryklės yra viršutinis stemplės raukas – savotiški „vartai“ į stemplę.
• Krūtininė dalis – leidžiasi per krūtinės ląstą (mediastinum), šalia pagrindinių kraujagyslių.
• Pilvinė dalis – prasiskverbia per diafragmą į pilvo ertmę, ties kairiuoju kepenų skilčiu, ir baigiasi skrandžio susijungimo vietoje, kurią supa apatinis stemplės raukas.

Didieji įgimti stemplės pakitimai itin reti, tačiau pasitaiko atvejų, kai stemplė užsibaigia nepasiekusi skrandžio, yra sujungta su trachėja, arba susiformuoja cistos ir siaurėjimai, trukdantys per ją judėti maistui.

Funkcija

Pagrindinis stemplės tikslas – nukreipti nurytą maistą ir skysčius žemyn į skrandį. Nurijimo metu smegenys siunčia impulsus, kurie trumpam atpalaiduoja viršutinį stemplės rauką ir kartu uždaro trachėją, kad maistas nepatektų į kvėpavimo takus.

Maistui patekus į stemplę, raumenys iš pradžių atsipalaiduoja, paskui susitraukia banga – tai vadinama peristaltika. Bangos pavidalu maistas stumiamas link skrandžio. Apatinis stemplės raukas veikia kaip vožtuvas – jis atsidaro, kai reikia įleisti maistą į skrandį, ir užsidaro, kad skrandžio rūgštis nepakiltų atgal į stemplę.

Antrasis stemplės vaidmuo – dalyvauti vemiant, kai dėl pykinimo ar kitų priežasčių pilvo ir diafragmos raumenys kontrakcijų metu jėga išstumia turinį atgal per atidarytą stemplę į burną.

Stemplės ligos

Stemplė gali būti paveikta įvairių sutrikimų nuo lengvų iki grėsmingų. Dažniausi simptomai – rijimo sutrikimai, rėmuo, skausmas už krūtinkaulio ar užsitęsęs kosulys. Problemų gali kilti dėl įgimtų ydų, uždegimų ar navikų.

• Achalazija – raumenų ir nervų sutrikimas, apsunkinantis maisto slinkimą žemyn. Paprastai pasireiškia sunkumu ryti, rėmeniu ir skausmu krūtinėje.
• Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) – apatinis stemplės raukas neužsidaro sandariai, todėl skrandžio rūgštis patenka aukštyn, sukeldama rėmenį, kosulį, pasunkėjusį rijimą, pykinimą.
• Eozinofilinis ezofagitas – alergiškas ar imuninės kilmės gleivinės uždegimas. Ši būklė lemia stemplės uždegimą, gali pasireikšti sunkumu ryti, pilvo skausmu ar mažėjančiu apetitu.
• Stemplės vėžys – vėžinės ląstelės formuojasi gleivinėje ir vėliau plinta į kitus sluoksnius. Yra pagrindinės dvi formos: plokščialąstelinis ir adenokarcinoma.
• Barreto stemplė – būklė, kai esant ilgalaikiam rūgšties veikimui stemplės gleivinė pakinta ir padidėja vėžio rizika, net jei rėmuo nebūtinai jaučiamas.
• Stemplės susiaurėjimas – stemplė gali neteisingai susidaryti jau gimus arba susiaurėti dėl uždegimo, refliukso, radiacijos ar randėjimo po operacijų.

Gydymo metodai

Stemplės negalavimų gydymas priklauso nuo ligos – ar tai tik rėmuo, ar sunkesnis susirgimas, kaip vėžys. Dažniausiai taikomi metodai apima:

• Gyvensenos pokyčiai – sumažinti rėmens paveikį gali padėti švelnesnė mityba, lėtas valgymas, svorio kontrolė, žalingų įpročių atsisakymas.
• Vaistai – taikomi nuo uždegimo, rėmens ar alerginės kilmės stemplės gleivinės pažeidimų. Jie padeda sumažinti rūgštingumą ir uždegimą.
• Chirurgija – kai kuriais atvejais, ypač gydant stipriai pasikartojantį refliuksą, taikoma operacija, pavyzdžiui, Nisseno fundoplikacija, kurios metu suformuojamas barjeras rūgščiai.
• Stemplės išplėtimas – naudojamas, kai susiaurėja stemplė; specialiu balionu ar vamzdeliu ji fiziškai praplečiama.
• Vėžio gydymas – taikomas individualiai, gali būti chirurgija, chemoterapija, spindulinė arba imunoterapija.

Santrauka

Stemplė – raumeninis vamzdelis, kuriuo visi nurijami skysčiai ir maistas patenka į skrandį. Šio organo veiklai svarbūs viršutiniai ir apatiniai raukai bei raumenų banga, kuri stumia turinį reikiama kryptimi. Kai stemplę paveikia ligos, jos gali pasireikšti rėmeniu, skausmu krūtinėje ar rijimo sutrikimais. Anksti atpažinus simptomus ir laiku pradėjus gydymą, galima išvengti rimtų pasekmių.