Ar donoriniai audiniai ir transplantatai yra saugūs?

Donorinės žmogaus audinių transplantacijos itin dažnai taikomos ortopedijoje, įvairiems sąnarių ir kaulų pažeidimams gydyti. Šiuos audinius įprastai dovanoja mirusieji, kurie iš anksto buvo sutikę po mirties dovanoti tam tikras kūno dalis medicinos reikmėms. Tokie audiniai vadinami alograftais.

Kaip donoriniai audiniai paruošiami naudojimui

Audinių paėmimo ir paruošimo procesas yra labai griežtas ir akylai kontroliuojamas. Iš pradžių audiniai kruopščiai tikrinami, ar nėra pavojingų ligų, atidžiai vertinama donoro medicininė istorija ir gyvenimo būdas. Tai padeda sumažinti infekcijų ar kitų ligų perdavimo riziką. Kraujas tiriamas dėl tokių infekcijų kaip ŽIV, hepatitai B ir C, sifilis bei kiti patogenai. Taip pat įvertinama, ar donorui nebuvo pavojingų elgsenos modelių, kurie galėtų sumažinti transplantacijos saugumą.

Audinių valymas ir sterilizavimas

Surinkti donoriniai audiniai apdorojami steriliose patalpose – audiniai išvalomi nuo ląstelių, galinčių sukelti atmetimo reakciją. Taip pat taikomi įvairūs sterilizavimo būdai: audiniai gali būti veikiami gama spinduliais, cheminėmis medžiagomis ar karščiu. Svarbu, kad sterilizacija būtų pakankama sunaikinti galimus ligų sukėlėjus, bet nesusilpnintų audinio struktūros.

Kada prireikia donorinių audinių?

Daugelis ortopedinių operacijų, tokių kaip tam tikrų raiščių, kremzlės ar kaulo dalių atstatymas, negali būti atliktos be sveikų audinių. Jei paciento asmeniniai audiniai netinka arba jų nepakanka, gali būti panaudojami donoriniai – alograftai. Paprastai transplantacijoms naudojami sausgyslės, raiščiai, kaulo segmentai, kremzlė.

• Priekinio kryžminio raiščio (PKR) rekonstrukcija
• Kremzlės transplantacija
• Menisko persodinimas
• Stuburo slankstelių sujungimas
• Kaulų lūžių gydymas

Kasmet pasaulyje atliekama itin daug tokių procedūrų, ir jos tapo kasdienio gydymo dalimi.

Kuo skiriasi alograftas ir autograftas

Alograftas – tai persodinamas audinys iš donoro, o autograftu vadinama situacija, kai pacientui persodinami jo paties kitose kūno vietose paimti audiniai.

Kokie galimi pavojai ir saugumo garantijos?

Technologijos ir kontrolės standartai užtikrina, kad rizika susidurti su infekcijomis persodinus donorinį audinį yra labai nedidelė. Senesni tyrimai nurodo, kad tikimybė užsikrėsti liga per alograftą siekia maždaug 1 atvejį iš 120 000. Infekcijos tokios kaip ŽIV persodinimo metu pasitaiko itin retai – jų tikimybė vertinama kaip 1 atvejis iš beveik 1,7 milijono. Kitų sunkių komplikacijų po operacijos rizika yra žymiai dažnesnė nei virusinės infekcijos perdavimo tikimybė.

Bet koks audinys prieš patekdamas į ligoninę ištestuojamas ir apdorojamas keliais etapais – nuo paėmimo, sterilizavimo iki saugojimo specialiose sąlygose (dažniausiai šaldiklyje iki -80°C). Skirtingų audinių galiojimo trukmė kinta priklausomai nuo jų rūšies ir laikymo metodikos.

Kaip gali būti užtikrintas audinių saugumas

Svarbu žinoti, kur ir kokiomis sąlygomis buvo gautas bei paruoštas persodinamas audinys. Skiriasi tiek audinių bankų politika, tiek sterilizavimo būdai, tiek akreditacijos sistema. Dėl šios priežasties derėtų teirautis gydytojo, iš kokio banko atkeliauja audinys, ar šis bankas laikosi aukščiausių saugumo standartų ir kokią patirtį turi.

• Į ką atsižvelgia audinių bankas parinkdamas donorą
• Kokia taikoma audinių testavimo ir apdorojimo tvarka
• Kaip audiniai laikomi ir transportuojami
• Kokios yra audinių banko akreditacijos

Patikimas ir atsakingas audinių bankas yra vienas svarbiausių transplantacijos saugumo garantų. Apie audinių kilmę bei kokybę visada rekomenduojama pasitikslinti pas gydytoją.