LOPL priežastys ir rizikos veiksniai

Lėtinis obstrukcinis plaučių uždegimas (LOPL) – tai liga, kuri vystosi, kai ilgą laiką veikiama kvėpavimo takus dirginančių medžiagų, pavyzdžiui, cigarečių dūmų ar oro teršalų. Taip pat LOPL gali atsirasti dėl astmos ar kitų kvėpavimo takų ligų. Nuolatinis uždegimas bėgant metams pakinta plaučių struktūrą ir vis labiau apsunkina kvėpavimą.

Priežastys ir rizikos veiksniai

LOPL dažniausiai sukelia tabako dūmai, o didžiausia rizika išlieka jau rūkantiems arba įkvepiantiems pasyvaus dūmo. Kuo ilgiau ar intensyviau rūkoma, tuo labiau rizikuojama susirgti. Tačiau ne tik cigaretės: tabako ir marihuanos dūmai, pypkės, net ilgalaikis darbas teršiant aplinką dulkių, dūmų ar chemikalų turinčioje aplinkoje taip pat didina pavojų.

• Įvairios profesinės medžiagos, pavyzdžiui, akmens anglių ar grūdų dulkės, lateksas, izocianatai ar net kai kurie metalų junginiai, pažeidžia kvėpavimo takus ir laikui bėgant sukelia plaučių pakenkimą.
• Tiek vidaus, tiek lauko oro teršalai pavojingi. Viduje oro kokybę blogina pelėsiai, dulkių erkutės, augintinių pleiskanos ar net šildytuvų, židinių dūmai. Lauke žalingi smogas, ozonas, dulkės ir smulkios dalelės.
• Pasyvus rūkymas, ypač šeimos narių ar bendradarbių rate, taip pat ženkliai padidina susirgimo tikimybę.

Kiti veiksniai

Be išorinių dirgiklių, tam tikri organizmo ypatumai ir aplinkybės padidina LOPL riziką:

• Astma: Ši lėtinė liga sukelia padažnėjusį uždegimą, kuris ilgainiui gali žaloti plaučius, net ir niekada nerūkiusiems. Jei turite astmą ir rūkote, rizika susirgti LOPL dar didesnė.
• Dažnos infekcijos vaikystėje: Ankstyvoje vaikystėje persirgtos sunkios kvėpavimo takų infekcijos gali neigiamai paveikti plaučių vystymąsi, dėl to suaugus įgyjama daugiau kvėpavimo sutrikimų.
• Liga dažniau nustatoma vyresniems nei 40 metų asmenims, nes žalingų veiksnių sukeliamos pasekmės kaupiasi po truputį.
• Genetinė predispozicija – retesnis, tačiau svarbus faktorius. Kai kuriems žmonėms trūksta alfa-1-antitripsino baltymo, kuris saugo plaučių audinį, todėl LOPL gali pasireikšti jaunesniame amžiuje ar net nerūkant.
• Ekonominiai ir socialiniai sunkumai, nesusiję su amžiumi ar gyvenamąja aplinka, taip pat gali didinti riziką per prastesnę mitybą, sunkiau gydomas infekcijas ar dažnesnį rūkymą.

Kaip keičiasi plaučiai sergant LOPL

Ilgalaikis kvėpavimo takų dirginimas sukelia nuolatinę imuninės sistemos reakciją – uždegimą, kuris palaipsniui pažeidžia plaučių struktūrą. Veikiant uždegiminiams procesams, kvėpavimo takų sienelės pastorėja, siaurėja, susikaupia gleivių, ima nykti alveolės – mažosios oro pūslelės, per kurias į kraują patenka deguonis.

Dėl nuolatinės žalos trinka natūrali plaučių valymosi funkcija: blakstienėlės blogiau šalina dulkes, gaminama daugiau gleivių, didesnė grėsmė infekcijoms. Plaučiai tampa mažiau atsparūs, todėl dėl paprastos peršalimo infekcijos gali stipriai pablogėti savijauta.

Kitaip nei paprasti uždegiminiai procesai, kurie po laiko nurimsta, LOPL atveju žala progresuoja be grįžimo į ankstesnę būseną.

Papildomi veiksniai

• Plaučių vystymosi sutrikimai nėštumo metu ar ankstyvoje vaikystėje gali lemti mažesnį jų tūrį ar sumažėjusią funkciją, o kartu ir didesnę LOPL riziką ateityje.
• Netinkama mityba ir itin žemas kūno masės indeksas (KMI – mažiau nei 21) gali lemti silpnesnius kvėpavimo raumenis ir mažesnį atsparumą uždegimui.

Pažymėtina, kad KMI nėra tobulas rodiklis, nes neatsižvelgia į kūno sudėtį ar kitus individualius veiksnius. Vis dėlto jis plačiai naudojamas dėl paprastumo ir greitos vertės nustatymo.

Dažniausi LOPL simptomai

Pagrindiniai šios lėtinės ligos požymiai – dusulys ir užsitęsęs, pastovus kosulys, kuris dažnai nepraeina ilgą laiką. Ligos pradžioje kosulio epizodai dažnėja, pacientai iškosti gleivių. Bėgant laikui prisideda švokštimas, kvėpavimo pasunkėjimas net nedaug judant, dažnesnės kvėpavimo takų infekcijos.

Gleivių kaupimasis apsunkina oro judėjimą plaučiuose, kosulys tampa pagrindine gynybine organizmo reakcija, tačiau pacientai dažnai jaučia, kad ne visos gleivės pasišalina. Esant uždegimui, gleivių kiekis didėja, gali formuotis bronchų išsiplėtimo sritys, padidėja rizika bakterinėms infekcijoms.

Ligos rizikos įvertinimas

Ankstyvas LOPL atpažinimas padeda laiku pradėti gydymą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Jei jums būdingas bent vienas ar keli šie požymiai, svarbu kuo greičiau pasitarti su gydytoju:

• Jums virš 40 metų?
• Dažnai ar ilgai kvėpavote dirginančiomis medžiagomis – tabako dūmais, teršalais ar chemikalais?
• Dusulys stipresnis nei jūsų bendraamžių ar laikui bėgant pasunkėjo?
• Kosulys užsitęsia ir dažnai vargina ištisus metus, net jei jis be gleivių?
• Daugumą dienų iškosėjate gleivių ar skreplių?
• Ar jūsų šeimoje yra sirgusiųjų LOPL ar kitomis kvėpavimo takų ligomis?

Kuo daugiau teigiamų atsakymų, tuo tikėtinesnė LOPL diagnozė. Dėl tikslių tyrimų ir gydymo plano būtina kreiptis į specialistą.

Kaip išvengti ligos paūmėjimų

Nors ne visus rizikos veiksnius galime valdyti, svarbiausia nesižavėti rūkymu ir vengti aplinkos, kurioje daug kvėpavimo takus erzinančių dalelių. Net nedidelis pokytis – pavyzdžiui, darbo vietos oro kokybės pagerinimas ar atsisakymas įprastų žalingų įpročių – sumažina LOPL tikimybę ir lėtina jos vystymąsi.

Tiems, kurie jau serga LOPL, svarbu stengtis išvengti vidinių ir lauko dirgiklių. Labiausiai padeda metimas rūkyti, oro filtravimas namuose ir dėmesys infekcijų prevencijai.

Gyvenimo trukmė sergant LOPL

Nuspėti, kiek žmogus gyvens sergant LOPL, nėra paprasta, tačiau gydytojai dažnai remiasi BODE indeksu. Ši skalė apima keturis kriterijus – kūno masės indeksą, kvėpavimo takų obstrukciją, dusulio intensyvumą ir fizinio krūvio toleravimą. Kuo mažesnis balų skaičius, tuo didesnė ketverių metų išgyvenamumo tikimybė, ir atvirkščiai: labai aukštas indeksas rodo, jog per ketverius metus išlieka tik nedidelė tikimybė išgyventi.

Dūmų poveikio laikotarpis

Tyrimai rodo, kad bent ketvirtadalis žmonių pradeda jausti reikšmingus LOPL simptomus po 25 metų rūkymo. Bendras susirgimo dažnis po tokio ilgo rūkymo gali siekti apie 40%.

Gydymo galimybės

Kompleksinis gydymas apima žalingų įpročių atsisakymą, specialias kvėpavimo technikas, vaistus (pvz., bronchus plečiančius ir steroidinius preparatus), deguonies terapiją arba reabilitacijos programas. Esant sunkesnei formai, gali būti taikomos chirurginės priemonės.