Epilepsijos simptomai

Epilepsija – tai centrinės nervų sistemos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys priepuoliai. Priepuoliai dažniausiai atpažįstami kaip raumenų traukulių, sąmonės netekimo, nevalingų judesių arba trumpalaikio sustingimo epizodai. Vis dėlto, simptomų pobūdis ir jų intensyvumas kiekvienam asmeniui gali būti vis kitoks – viskas priklauso nuo epilepsijos tipo ir konkrečios situacijos.

Dažniausi simptomai

Žmonės, gyvenantys su epilepsija, gali patirti įvairiausių sindromų tiek prieš, tiek per, tiek po priepuolio. Ne visi patiria visus išvardytus simptomus, o jų pobūdis paprastai nesikeičia su kiekvienu priepuolio epizodu. Be to, dauguma po priepuolio neprisimena nei pačio įvykio, nei to, kas jį išprovokavo.

• Raumenų trūkčiojimas ir traukuliai: Dažniausiai epilepsijos priepuolis asocijuojasi su viso kūno traukuliais, tačiau panašūs nevalingi judesiai gali apimti ir tik vieną kūno dalį.
• Sąmonės netekimas ar pablogėjęs suvokimas: Kai kurie priepuoliai sukelia trumpalaikį suvokimo praradimą ar sąmonės netekimą – kartais tai yra vienintelis akivaizdus požymis. Tokiais momentais pasitaiko ir automatiškų, pasikartojančių judesių, atliktų nesąmoningai.
• Silpnumas: Kartais vienoje kūno pusėje ar galūnėje po priepuolio atsiranda laikinas silpnumas – tai vadinama poiktaline paralyžiumi. Dažniausiai ši būklė praeina savaime, tačiau dėl jos gali būti sunku atskirti nuo insulto. Ypač todėl, kad kartais insultas ir pats gali išprovokuoti epilepsijos priepuolį.
• Nerimas: Daliai žmonių prieš priepuolį atsiranda nerimo jausmas, stipri baimė ar pojūtis, kad kažkas blogo įvyks. Tai gali būti vadinama aura ir veikti kaip įspėjamasis ženklas.
• Stingimas ir žvilgsnis į vieną tašką: Nebūvimo (absansų) priepuoliai dažnai pasireiškia trumpu sustingimu, kai žmogus atrodo tarsi įstrigęs mintyse ar sapnuoja atmerktomis akimis.

Aura ir automatiniai judesiai

Aura – tai savotiškas priešpriepuolinis signalas arba jutimas: ji gali būti regima, girdima, juntama kūne ar pasireikšti psichologiniu pojūčiu. Aura trunka tiek kelias sekundes iki priepuolio, tiek gali būti ilgalaikė ir būti pati priepuolio išraiška. Dažnas reiškinys ir automatizmai – pasikartojantys, nesąmoningi judesiai (pavyzdžiui, lūpų laižymas, pirštų trynimas). Jie dažnai kartojasi per visus priepuolius ir padeda nustatyti, kurioje smegenų pusėje prasideda epilepsija.

• Regos pojūčiai: Galimas žybsinčių žiburių, ryškių šviesų, tunelinio matymo, net haliucinacijų ar vaizdo iškreipimų pojūtis.
• Kvapo pojūčiai: Dažnai žmonės jaučia specifinį, dažnai nemalonų kvapą.
• Klausos pojūčiai: Gali būti ūžimas, skambesys, balsų girdėjimas.
• Jautrieji pojūčiai: Dilgčiojimas, noras judėti ar pojūtis, kad judate, kai iš tikrųjų sėdite ramiai.
• Gustatorinės (skonio) auras: Keisti, kartais metalo skonio pojūčiai burnoje.
• Pilvo jutimai: Pykinimas ar spaudimas pilvo srityje, ypač būdinga smilkininei epilepsijai.
• Motoriniai simptomai: Kartojami judesiai arba galūnių silpnumas.
• Autonominiai jutimai: Pvz., šalčio krėtimai, šiurpuliukai.
• Psichinės auras: Staigus nerimas, déjà vu, intensyvūs emociniai pokyčiai.

Žmogui gali būti sunku paaiškinti kai kurias auras, ypač psichologinius pojūčius, todėl labai svarbu fiksuoti visus simptomus – tiek prieš, tiek po priepuolio. Tai padeda gydytojui tiksliau nustatyti priepuolio tipą ir kilmę.

Bendriniai (generalizuoti) priepuoliai

Bendriniai epilepsijos priepuoliai apima abi smegenų puses vienu metu ir pasireiškia skirtingais klinikiniais variantais. Pavyzdžiui, nebūvimo priepuoliai (seniau vadinti „petit mal“) dažniausiai būdingi vaikams ir gali būti sunkiai pastebimi. Priepuolyje žmogus keletą sekundžių nustoja judėti, tuščiai spokso į tolį, kartais matyti akių mirksėjimas, lūpų laižymas ar kramtymas.

Kitų, retesnių priepuolių metu, gali būti:

• Toninių (raumenų sukaustymo) priepuolių: Staigus rankų, kojų ar nugaros raumenų sukietėjimas, dažnai trunka iki 20 sekundžių. Galimas sąmonės praradimas ir griuvimas.
• Atone (raumenų atpalaidavimo) priepuolių: Raumenys staiga suglemba, žmogus gali pargriūti, susižaloti, todėl dažnai rekomenduojamos galvos apsaugos.
• Miokloninių (trūkčiojimo) priepuolių: Staigūs, trumpi rankų ar kojų trūkčiojimai, dažniausiai simetriškai abiejose pusėse. Paprastai trunka sekundę ar dvi, gali kartotis kelis kartus per trumpą laiką.
• Kloninių (pakartotinio trūkčiojimo) priepuolių: Dažnesni kūdikiams. Pasižymi pakartotiniais raumenų trūkčiojimais.
• Toninių-kloninių priepuolių: Dažnai prasideda sąmonės netekimu, vėliau pereina į visų kūno raumenų įtampą ir stiprius traukulius. Suaugusieji po šių epizodų gali būti vangūs, sumišę, kartais praranda šlapimo ar išmatų kontrolę.

Židininiai (fokalūs) priepuoliai

Židininiai epilepsijos priepuoliai kilo tik iš vienos smegenų srities. Jie skirstomi į du tipus.

• Būdravimo (židininiškai suvokiamų) priepuolių: Žmogus išlieka sąmoningas, tačiau gali būti sutrikusi atmintis ar gebėjimas bendrauti. Pasireiškia raumenų trūkčiojimas, sustingimas, nevalingi judesiai.
• Suvokimo netekimo (židininių sutrikusio suvokimo) priepuolių: Dažnai žmogus praranda ryšį su aplinka, kartoja komplikuotus ar keistus judesius – pavyzdžiui, liečia drabužius, trina rankas, kartoja žodžius, garsus ar net juokiasi, verkia. Priepuolį gali lydėti aura.

Galimos komplikacijos ir ypatingos situacijos

Priepuoliai gali sukelti įvairių pavojų priklausomai nuo jų aplinkybių:

• Skendimas: Rizika pakliūti į skendimo situaciją maudantis ar prausiantis yra daug didesnė sergant epilepsija, nes priepuolis gali užklupti netikėtai.
• Kritimai: Priepuolio metu galima nusitrenkti, susižaloti galvą, susilaužyti kaulus.
• Eismo įvykiai: Priepuoliai už vairo gali baigtis avarijomis, todėl kai kuriose šalyse taikomi vairavimo apribojimai tiems, kas patiria nekontroliuojamus priepuolius.
• Psichologinės problemos: Nerimas, depresija, savižudybės rizika būdinga maždaug trečdaliui sergančiųjų epilepsija. Šių problemų gydymas turi labai svarbią reikšmę.

Epilepsija taip pat gali pavojingai pasireikšti ilgalaikiu priepuoliu (status epilepticus) – kai priepuolis trunka ilgiau nei 5 minutes arba seka be ryškios pertraukos vienas po kito. Tai pavojinga gyvybei būklė, galinti lemti smegenų pažeidimą.

Santykinai retas, bet labai grėsmingas reiškinys yra staigi netikėta mirtis dėl epilepsijos (angl. SUDEP). Rizika jai didėja, jei priepuoliai nevaldomi vaistais ar pasireiškia dažni toniniai-kloniniai priepuoliai.

Moterų sveikatos iššūkiai

Moterų hormoniniai svyravimai gali paveikti priepuolių dažnį. Ypač per lytinį brendimą, menstruacijas ar nėštumą kai kurios moterys pastebi, kad priepuoliai stiprėja ar dažnėja. Tai galėtų lemti estrogeno ir progesterono poveikis smegenų veiklai, o kai kuriais atvejais reikalingas papildomas gydymas ar vaistų dozės keitimas.

Taip pat verta įsidėmėti, jog kai kurių priešepilepsinių vaistų veikimas gali sumažinti kontraceptinių tablečių efektyvumą ir atvirkščiai. Tam tikros tabletės sumažina ir pačių vaistų veiksmingumą, todėl būtina apie tai informuoti savo gydytoją.

Nėštumo metu daugiau nei pusė moterų patiria tuos pačius priepuolių dažnius kaip ir iki nėštumo, tačiau daliai jie gali rečiau ar dažniau pasikartoti. Nepakankamai kontroliuojami priepuoliai nėštumo metu kelia pavojų tiek būsimai mamai, tiek vaisiui – gali įvykti persileidimas, priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus vystymosi sutrikimai. Paprastai rekomenduojama prieš planuojant nėštumą vartoti padidintą folio rūgšties dozę.

Gimdymo metu priepuoliai reti, tačiau jei jie visgi pasitaiko – gydymas pritaikomas individualiai. Esant dažniems priepuoliams paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais, kartais rekomenduojama cezario pjūvio operacija. Daugelis vaistų nėra kliūtis žindyti, bet apie kiekvieną atvejį būtina pasitarti su gydytoju.

Jeigu epilepsija turi paveldimumo požymių, yra šiek tiek didesnė tikimybė, kad vaikui išsivystys ši liga – rizika padidėja iki maždaug 5 %.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Pirmą kartą patyrus įtariamą priepuolį, būtina kreiptis į gydytoją – net jeigu nesate tikri, kad tai buvo epilepsija. Gydytojas įvertins galimas priežastis, atmes kitus sutrikimus ir, jei reikia, paskirs vaistus priepuolių prevencijai.

Jau diagnozavus epilepsiją, vertėtų nedelsti kreiptis į specialistą, jei pasikeičia priepuolių pobūdis, jų dažnumas ar trukmė, taip pat atsiranda nauji simptomai.

Jeigu pasireiškia ilgas priepuolis (status epilepticus) ar iškart po priepuolio seka dar vienas, taip pat jei priepuolis įvyko nėštumo metu, vandenyje, po priepuolio nepavyksta atsigauti, pasireiškė karščiavimas ar cukrinis diabetas – reikia skubios medicinos pagalbos. Taip pat skubiai reaguoti būtina, jei per priepuolį patyrėte galvos ar kitų sužalojimų.

Priepuolių kontrolė ir pagalbos galimybės

Nors epilepsija gali paveikti kasdienį gyvenimą, šiuolaikinė medicina suteikia daug būdų ją valdyti. Svarbiausia – nuolat bendrauti su gydytoju, kad kartu būtų galima rasti geriausią gydymo schemą ir maksimaliai suvaldyti simptomus.

Epilepsijos paplitimas ir eiga

Epilepsija gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama kūdikiams iki vienerių metų ir vyresnio amžiaus žmonėms nuo 55 metų ir vyresniems. Šios ligos paplitimas yra didelis visame pasaulyje.

Gydymo būdai

Pagrindinis epilepsijos gydymas – priepuolių prevencijai skirti vaistai. Kai kurioms situacijoms gydyti gali būti taikomas chirurginis gydymas, jei tiksli priepuolių kilmės sritis gali būti pašalinta. Be pagrindinių metodų, egzistuoja ir alternatyvūs variantai, pavyzdžiui, klajoklio nervo stimuliacija ar specializuota, ketogeninė dieta, kuri kartais sumažina priepuolių dažnį.