Vėjaraupių prevencija

Vėjaraupiai – tai itin lengvai plintanti infekcija, kurią sukelia vėjaraupių–juostinės pūslelinės virusas (VZV). Užsikrėsti galima glaudžiai kontaktuojant su sergančiuoju arba įkvėpus ore esančių lašelių, kurie pasklinda, kai sergantis žmogus kosėja ar čiaudi.

Kaip plinta vėjaraupiai?

Pavojus užsikrėsti vėjaraupiais kyla net prieš pasirodant bėrimui – infekuotas žmogus virusą platina jau likus kelioms dienoms iki pirmųjų odos pokyčių.

Norint sumažinti riziką, svarbu vengti artimo kontakto su sergančiaisiais ir laikytis griežtų higienos reikalavimų. Vis dėlto efektyviausia prevencijos priemonė – skiepai nuo vėjaraupių.

Vakcinacija

Nuo tada, kai pradėtas naudoti vėjaraupių viruso vakcinos preparatas, ženkliai sumažėjo sergamumas šalies mastu. Šiuo metu vėjaraupių imunizacijai taikomi du gyvos susilpnintos (attenuotos) vakcinos tipai:

• Vienvalentė vėjaraupių vakcina (vartojama atskirai)
• Kombinuota MMRV (tymų, epideminio parotito, raudonukės ir vėjaraupių) vakcina

Nereikėtų painioti šių vakcinų su juostinės pūslelinės vakcina, kurią skiriama virusui suaktyvėjus vyresniame amžiuje.

Rekomenduojamas skiepijimo grafikas

Planuojant skiepytis, rekomenduojama laikytis amžiui pritaikytų nurodymų:

• Vaikai gauna dvi dozes: pirmą dozė skiriama 12–15 mėnesių amžiaus, o antrą – tarp 4–6 metų.
• 7–12 metų vaikams, kurie nėra sirgę ir neskiepyti, siūloma du kartus paskiepyti su 3 mėnesių pertrauka.
• 13 metų ir vyresniems (jei gimė 1980 m. ar vėliau), kurios nėra sirgę ar neskiepyti – dvi dozės, su 4–8 savaičių tarpu.

Dvi vakcinos dozės užtikrina 88–98% apsaugą nuo užsikrėtimo.

Kol kas nėra tiksliai žinoma, kiek metų skiepas saugo nuo vėjaraupių, bet dauguma gyvų vakcinų suteikia ilgalaikį imunitetą – antikūniai organizme aptinkami ir po dešimtmečių.

Kada vakcinuotis negalima?

Nors skiepai nuo vėjaraupių labai veiksmingi, ne kiekvienas gali būti vakcinuojamas. Skiepytis nerekomenduojama šiais atvejais:

• Jei buvo stipri alerginė (anafilaksinė) reakcija po ankstesnio skiepo ar vakcinos sudedamųjų dalių (pvz., želatinos ar neomicino).
• Jei sergate kraujo ar kaulų čiulpų vėžiu (pvz., leukemija, limfoma, mieloma).
• Jei neseniai (per 3–11 mėn.) gauta kraujo ar imunoglobulino preparatų.
• Jei šeimoje buvo pirminio imunodeficito atvejų, nebent žmogaus imunitetas įrodytai stiprus.
• Nėštumo laikotarpiu arba įtariant nėštumą.

Jei žmogus serga ūmine vidutinio ar sunkaus laipsnio liga, skiepai atidedami iki visiško pasveikimo.

Kaip skiriami skiepai?

Vėjaraupių vakcina leidžiama po oda (dažniausiai į žastą ar šlaunį). Konkretus preparatas priklauso nuo amžiaus:

• 12–47 mėnesių vaikams dažniau skiriamas Varivax kartu su tymų, kiaulytės ir raudonukės vakcina atskirose injekcijose pirmą kartą, o antrą kartą pirmenybė teikiama kombinuotai MMRV vakcinai.
• 13 metų ir vyresni suaugusieji abu kartus gauna Varivax. Kombinuota MMRV vakcina šiai amžiaus grupei nėra skiriama.

Galimi šalutiniai poveikiai

Daugeliui žmonių vėjaraupių skiepai nesukelia jokių nepageidaujamų reakcijų, o jei ir pasireiškia – jos būna lengvos:

• Nedidelis skausmas ar paraudimas injekcijos vietoje
• Laikinas subfebrilus karščiavimas
• Nedidelis bėrimas ten, kur atlikta injekcija
• Trumpalaikis sąnarių maudimas ar sustingimas

Apie pusė visų skiepytų vaikų tarp pirmos ir antros dozės patiria bent vieną iš šių šalutinių poveikių.

Praktiniai apsisaugojimo patarimai

Vėjaraupių virusas plinta dar iki atsirandant bėrimui, todėl sunku numatyti, kada infekcija perduodama. Jei šeimoje kas nors susirgo, galite sumažinti riziką, jei laikysitės šių priemonių:

• Serkantįjį laikykite atskirame kambaryje.
• Kambaryje praleiskite tik tiek laiko, kiek būtina, kad virusas nepasklistų oru.
• Stenkitės neliesti ar nebučiuoti sergančiojo, kruopščiai plaukite rankas po bet kokio kontakto.
• Dėvėkite vienkartines pirštines liesdami užkrėstus daiktus.
• Nedalinkitės indais – puodelius, lėkštes ir įrankius po naudojimo plaukite karštu vandeniu arba indaplovėje.
• Rankenas, paviršius ir žaislus dezinfekuokite tinkamomis valymo priemonėmis. Galima naudoti ir skiesto chloro tirpalą (1 arbatinis šaukštelis baliklio stiklinei vandens).
• Patariama sergančiajam nekasyti pūslelių – jų skystis ypač infekcingas. Nupjauti nagai ar medvilninės pirštinės mažina odos pažeidimų tikimybę.

Grįžti į mokyklą ar darbą galima tik tada, kai visos vėjaraupių pūslės yra visiškai sudžiūvusios ir pasidengusios šašais – dažniausiai po 5–7 dienų nuo bėrimo pradžios.

Pasiskiepijusiems vaikams vėjaraupių eiga paprastai lengvesnė ir gali nebūti pūslelių, tačiau jie taip pat turėtų būti namuose, kol dėmės išblunka ir per parą neatsiranda naujų bėrimo elementų.

Vėjaraupių vakcinos istorija ir efektyvumas

Pirmieji vėjaraupių skiepai pradėti naudoti 1995 m. Dėl plačiai taikomos vakcinacijos kasmet išvengiama milijonų ligos atvejų, tūkstančių hospitalizacijų ir šimtų mirčių. Be to, skiepai mažina ir juostinės pūslelinės – to paties viruso sukeliamo vėlesnio susirgimo – riziką.

Kas gali užsikrėsti net po skiepo?

Nors vakcina labai efektyvi, pavieniais atvejais skiepytas žmogus vis tiek gali susirgti vėjaraupiais – tai vadinama proveržio infekcija. Tokiu atveju liga dažniausiai lengvesnė: pasireiškia menkas karščiavimas, mažiau nei 50 bėrimų, simptomai trunka trumpiau negu neskiepytų. Tiems, kurie gavo tik vieną vakcinos dozę, apie ketvirtadalis ar trečdalis gali susirgti taip, lyg nebūtų skiepyti, todėl rekomenduojamos dvi dozės.

Kaip apsisaugoti nuo vėjaraupių plitimo?

Skiepai išlieka veiksmingiausia apsaugos priemone. Jei kas nors šeimoje suserga, labai tikėtina, kad kitiems namų nariams liga irgi pasireikš, todėl infekuotieji turi laikytis atokiai nuo kitų, kol pasveiks – kol visi bėrimai bus visiškai užsitraukę. Daiktus, kurie galėjo liestis su pūslelėmis, būtina išskalbti aukštoje temperatūroje ar išplauti karštu vandeniu bei dezinfekuoti.

Pabaigai

Skiepai nuo vėjaraupių – patikimiausia prevencija tiek apsisaugant pačiam, tiek siekiant išvengti ligos plitimo bendruomenėje. Laikydamiesi rekomenduojamų skiepijimų grafikų ir atidžiai rūpindamiesi artimųjų sveikata, galite užtikrinti saugią aplinką ir sumažinti komplikacijų riziką.