Testosteronas

Sėklidės ir kiaušidės gamina testosteroną. Per didelis arba per mažas šio hormono kiekis gali paveikti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

Testosteronas yra hormonas, randamas žmonėse ir kituose gyvūnuose. Vyrų organizme jį daugiausia gamina sėklidės, o moterų – kiaušidės, tačiau gerokai mažesniais kiekiais.

Testosterono gamyba smarkiai padidėja lytinio brendimo metu ir ima mažėti maždaug po trisdešimties metų.

Šis hormonas dažniausiai siejamas su lytiniu potraukiu, tačiau jis taip pat svarbus spermos gamybai. Jis veikia kaulų ir raumenų masę, riebalų kaupimąsi organizme bei raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.

Testosterono kiekis gali turėti įtakos ir vyrų emocinei būsenai.

Žemas testosterono lygis

Per mažas testosterono kiekis, dar vadinamas žemu T lygiu, vyrams gali sukelti įvairius simptomus:

• sumažėjęs lytinis potraukis,
• mažesnis energijos lygis,
• svorio priaugimas,
• depresijos jausmas,
• nuotaikų kaita,
• sumažėjęs pasitikėjimas savimi,
• mažesnis kūno plaukuotumas,
• plonesni kaulai.

Nors testosterono gamyba natūraliai mažėja su amžiumi, yra ir kitų veiksnių, galinčių lemti šio hormono sumažėjimą.

Sėklidžių sužalojimai bei onkologinių ligų gydymas, pavyzdžiui, chemoterapija ar radioterapija, gali neigiamai paveikti jo gamybą.

Testosterono kiekį gali mažinti ir kai kurios lėtinės ligos bei stresas, tarp jų:

• ŽIV infekcija,
• inkstų ligos,
• alkoholizmas,
• kepenų cirozė.

Suaugusioms moterims testosterono lygis taip pat palaipsniui mažėja, o jo trūkumas gali sukelti:

• sumažėjusį lytinį potraukį,
• silpnesnius kaulus,
• koncentracijos problemas,
• depresiją.

Moters testosterono kiekis gali sumažėti pašalinus kiaušides arba dėl hipofizės, pagumburio ar antinksčių ligų.

Kartais moterims, kurioms nustatytas labai žemas šio hormono lygis, gali būti skiriama testosterono terapija, tačiau nėra aišku, kiek ji veiksminga siekiant pagerinti lytinę funkciją ar pažintines galimybes menopauzės laikotarpiu.

Testosterono tyrimas

Testosterono kiekis gali būti nustatytas atliekant paprastą kraujo tyrimą. Sveiku organizmu laikomi labai įvairūs šio hormono kiekiai kraujotakoje.

Vyrų testosterono norma paprastai svyruoja tarp 9,7 ir 38,2 nanomolio litre (nmol/L), o moterų – tarp 0,5 ir 2,4 nmol/L.

Šie rodikliai gali skirtis priklausomai nuo laboratorijos, todėl svarbu aptarti tyrimo rezultatus su gydytoju.

Jei suaugusio vyro testosterono lygis yra mažesnis nei 10,4 nmol/L, gali būti atliekami papildomi tyrimai siekiant nustatyti šio sumažėjimo priežastį.

Žemas testosterono lygis gali reikšti hipofizės veiklos sutrikimus. Ši liauka atsakinga už signalinių hormonų išskyrimą, kurie skatina sėklidžių testosterono gamybą.

Paaugliams, kurių testosterono lygis per mažas, gali būti stebimas vėluojantis lytinis brendimas.

Šiek tiek didesnis nei įprasta testosterono kiekis vyrams gali nesukelti jokių pastebimų simptomų. Berniukams su aukštesniu testosterono lygiu lytinis brendimas gali prasidėti anksčiau, o moterys su padidėjusiu šio hormono kiekiu gali įgyti vyriškų bruožų.

Nenormaliai didelis testosterono kiekis gali būti susijęs su antinksčių sutrikimais arba netgi sėklidžių vėžiu.

Tačiau kartais padidėjęs testosterono kiekis nėra susijęs su pavojingomis būklėmis. Pavyzdžiui, įgimta antinksčių hiperplazija, kuri gali pasireikšti tiek vyrams, tiek moterims, yra reta, tačiau natūrali šio hormono padidėjimo priežastis.

Jei nustatomas itin didelis testosterono kiekis, gydytojas gali paskirti papildomus tyrimus, siekiant išsiaiškinti jo priežastį.

Testosterono pakeičiamoji terapija

Mažesnė nei įprasta testosterono gamyba, dar vadinama hipogonadizmu, ne visuomet reikalauja gydymo.

Jei sumažėjęs testosterono kiekis neigiamai veikia sveikatą ir gyvenimo kokybę, galima skirti hormonų terapiją. Dirbtinis testosteronas gali būti vartojamas per burną, leidžiamas injekcijomis, naudojamas gelio ar odos pleistrų pavidalu.

Tokia terapija gali suteikti pageidaujamų rezultatų, pavyzdžiui, didesnę raumenų masę ir stipresnį lytinį potraukį. Tačiau ji taip pat turi šalutinį poveikį, įskaitant:

• riebios odos padidėjimą,
• skysčių kaupimąsi organizme,
• sėklidžių susitraukimą,
• sumažėjusią spermos gamybą.

Kai kurie tyrimai neparodė didesnės prostatos vėžio rizikos dėl testosterono terapijos, tačiau ši tema tebėra tiriama.

Viena iš studijų rodo, kad vyrams, vartojantiems testosterono terapiją, gali būti mažesnė agresyvių prostatos vėžio formų rizika, tačiau šiai hipotezei patvirtinti reikalingi tolimesni tyrimai.