Raupai: priežastys, simptomai ir vakcinos

Raupės – tai sunki virusinė infekcija, kuri šiandien natūraliai nebeplinta gamtoje. Ši liga buvo labai pavojinga visuomenės sveikatai ir lemė didžiulį mirtingumą visame pasaulyje, kol nebuvo išnaikinta. Pagrindiniai raupėmis sergančiųjų simptomai priminė gripą, o kūną nusėdavo būdingas odos bėrimas.

Raupės: istorija ir išnaikinimas

Manoma, kad raupės žmoniją lydėjo daugiau kaip 3 tūkstančius metų – dėl būdingų išbėrimų rastų net egiptiečių mumijose. Ligos paplitimas glaudžiai siejosi su augančiu žmonių judėjimu ir prekybos maršrutų plėtra, todėl raupės iš Afrikos ir Azijos išplito po visą pasaulį.

Nustatyta, kad apie 30% užsikrėtusiųjų neišgyvendavo, o XX amžiuje raupės nusinešė šimtus milijonų gyvybių. Pasaulio sveikatos organizacija raupes pavadino viena iš žalingiausių istorijoje ligų.

Vakcinos sukūrimo kelias

Ilgainiui žmonės pastebėjo, kad raupėmis persirgę daugiau antrąkart nebesuserga. Ligos prevencijai pradėta naudoti užkrėstos rauplių medžiagos įtrynimas į odą ar įkvėpimas. Vėliau paaiškėjo, kad nuo raupių gali apsaugoti sąlytis su karvių raupų virusu, kuris pasižymėjo švelnesne forma. Vėliau sukurta vakcina, pagaminta iš artimos, tačiau žmogui nepavojingos, poxvirus šeimos viruso. Visuotinas skiepijimas prasidėjo tik XX a., o paskutinė liga buvo užfiksuota 1977 m. 1980 metais Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad pasaulis laisvas nuo raupių.

Ligos plitimas ir inkubacinis laikotarpis

Raupės plisdavo žmogui nuo žmogaus, per kvėpavimo takus ir gleivines, per artimą kontaktą ar užterštus drabužius. Didžiausias pavojus užsikrėsti buvo tada, kai ligonio organizme buvo daugiausia viruso, dažniausiai pirmąją savaitę po karščiavimo pradžios. Ligos inkubacinis periodas dažniausiai trukdavo nuo 10 iki 12 dienų po ekspozicijos, bet galėdavo siekti iki 17 dienų.

Infekcija į organizmą patekdavo per burnos, nosies ar akių gleivinę, tada keliaudavo į limfmazgius ir kraują. Tik vėliau pasirodydavo pirmieji simptomai, todėl žmogus galėdavo nejausti ligos pradžios.

Raupių simptomai ir eiga

Pagrindinis raupių ženklas – smulkūs odos pūslelės, užpildytos pūliais, besiformuojančios veide, ant rankų, burnos gleivinėje ir visame kūne. Kiti dažni simptomai:

• Stiprus nuovargis, primenantis gripo simptomus
• Galvos ir raumenų skausmai
• Didelis karščiavimas
• Ryški nugaros skausmo ataka
• Kartais – vėmimas
• Odos bėrimas, kuris stiprėja
• Opų burnoje atsiradimas, kurie gali platinti virusą
• Retais atvejais – aklumas, jei pūslelės susiformuoja arti akių

Apie 12 dieną po užsikrėtimo ima formuotis plokščias rausvas bėrimas veide, burnos gleivinėje ir ant rankų, kuris jau per parą apima visą kūną. Per kitas kelias dienas iš bėrimo susiformuoja pūslelės ir pūliniai. Karščiavimas tuomet sumažėja ir žmogus pajunta palengvėjimą.

Kaip atpažinti raupių bėrimą?

Ligai progresuojant, bėrimas labai greitai keisdavosi:

• Iš pradžių susiformuoja plokšti raudoni išbėrimai burnoje ir iškart pasklinda per kūną
• Vėliau atsiranda kietos, skysčiu užpildytos pūslelės
• Jos pamažu virsta pūliais užpildytais pūslėmis
• Po savaitės pūslės ima džiūti, susiformuoja šašai
• Šašams nukritus, ant odos dažnai lieka randai, kurie gali išlikti visam gyvenimui

Raupės ir vėjaraupiai: kuo jie skiriasi?

Nors raupės ir vėjaraupiai – abi virusinės ligos, tarp jų yra esminių skirtumų:

• Raupių sukelėjas – variola virusas, o vėjaraupių – varicella virusas
• Vėjaraupiai paprastai būna lengvi, o raupės būdavo labai pavojingos ir mirtinos (mirštamumas siekė apie 30%)
• Vėjaraupių bėrimai paprastai prasideda ant liemens arba veido, pūslelės ant delnų ar padų pasitaiko retai. Raupių bėrimai dažniausiai pirmiausia pasirodydavo burnoje, veide ar rankose, išplisdami po visą kūną.

Raupių virusas ir pavojingos formos

Pagrindinė ligos forma buvo sukelta variola major viruso ir buvo mirtiniausia. Yra ir lengvesnė variola minor forma, sukeldavusi mirtį tik maždaug 1% atvejų.

Išskirtiniai, pavojingiausi ligos tipai buvo hemoraginės ir piktybinės raupės. Hemoraginės dažniau pasitaikydavo suaugusiems, ypač nėščiosioms – jų metu iš bėrimo ir gleivinių prasidėdavo kraujavimai, o žmogus mirdavo nuo intoksikacijos. Piktybinės raupės dažniausiai ištikdavo vaikus, išbėrimai būdavo plokšti ir dažnai baigdavosi mirtimi.

Diagnozė ir gydymas

Šiais laikais natūraliai raupės nepasitaiko, todėl gydytojams būtų sudėtinga jas iš karto atpažinti. Patvirtinti ligą padeda laboratorinis tyrimas, kai iš pūslės paimamas audinio mėginys.

Prireikus, naudojami du skirti gydyti raupėms antivirusiniai vaistai, galintys sustabdyti viruso dauginimąsi. Taip pat taikoma simptomų palengvinimo terapija (vaistai nuo karščiavimo ir skausmo). Jei infekcijos metu išsivysto bakterinė infekcija, skiriami antibiotikai. Susirgus, itin svarbu medicininė priežiūra ir organizmo stiprinimas.

Vakcinacija per 3–4 dienas nuo kontakto su virusu dažnai padeda sumažinti ligos sunkumą arba net išvengti susirgimo.

Raupių komplikacijos

Pavojingiausioms raupių formoms būdinga didelė mirtingumo rizika, jos labiausiai grėsdavo nėščiosioms ir asmenims su silpna imunine sistema. Išgyvenusieji dažnai turėdavo randus veide ir ant kūno, retais atvejais netekdavo regėjimo. Liga galėdavo sutrikdyti vaisingumą ir sukelti vaisiaus žūtį nėštumo metu.

Raupių vakcina ir imunitetas

Vakcina nuo raupių gaminama iš vakcinijos viruso – artimiausio, bet žmogui nepavojingo variolos „giminaičio“. Skiepijimas paskatina organizmą gaminti antikūnus, kurie atpažįsta ir sunaikina raupių virusą.

Daugelyje šalių skiepijimas nuo raupių nutrauktas aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, kai liga tapo visiškai kontroliuojama. Spėjama, kad imunitetas po vakcinacijos gali išlikti bent 5 metus, ilgainiui silpnėdamas. Patikima apsauga visam gyvenimui būdinga tik persirgusiems raupėmis.

Iki šiol skiepų atsargų saugo strateginės institucijos, kad prireikus būtų galima greitai reaguoti į galimą ligos protrūkį. Vakcina skiriama tik išimtinais atvejais, dažniausiai – rizikos grupėms, pavyzdžiui, tyrėjams, dirbantiems su gyvu variolos ar panašiais virusais.

Kuo išskirtinis skiepijimas nuo raupių?

Didžioji dalis vyresnių nei 40 metų asmenų, kurie vaikystėje buvo paskiepyti nuo raupių, turi savitą skiepijimo randą. Randas atsiranda dėl stiprios imuninės reakcijos injekcijos vietoje, kai išsivysto paraudęs, niežtintis guzelis, vėliau virtęs pūsle ir ilgainiui užgijęs. Toks randas rodo, kad imuninė sistema tinkamai sureagavo į vakciną.

Raupių vakcinos rizikos

Raupių vakcinacijos šalutinio poveikio atvejai paprastai yra lengvi. Jie dažniausiai pasireiškia injekcijos vietos skausmu ar patinimu, nuovargiu, nedideliu karščiavimu, galvos ar kūno skausmais, niežėjimu, padidėjusiais limfmazgiais ar lengvu bėrimu. Pavieniais atvejais, ypač žmonėms su silpna imunine sistema, galima rimtesnė reakcija, pvz., stipri odos alergija ar nervų sistemos sutrikimai.

• Rizikos grupėje atsiduria nėščiosios, žindančios moterys
• Asmenys su odos ligomis (egzema ir kt.)
• Žmonės su pažeista imunine sistema dėl ligų ar gydymo, pvz., vėžio terapijos
• Turintys stiprią nepageidaujamą reakciją po ankstesnio skiepo nuo raupių

Raupės šiandien: aktualumas ir grėsmės

Šiuo metu raupės egzistuoja tik griežtai saugomų viruso pavyzdžių pavidalu moksliniuose institutuose, kad prireikus būtų galima sukurti vakciną ar gydymą. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje daugėja žmonių su nusilpusia imunine sistema, o vakcinų imuniteto trukmė neaiški, negalima visiškai atmesti grėsmės naujam protrūkiui.

Esant protrūkio pavojui, pagrindinės priemonės būtų greita diagnozė, sergančiųjų izoliavimas, kontaktinių asmenų ir visuomenės skiepijimas bei nuolatinis epidemiologinis stebėjimas.

Svarbiausi faktai

• Raupės buvo viena pavojingiausių ligų žmonijos istorijoje, išnaikinta tik dėl plataus masto vakcinacijos.
• Nors natūralioje aplinkoje virusas nebepasitaiko, jis kruopščiai saugomas medicininiams tyrimams.
• Dauguma žmonių šiandien jau neskiepyti nuo raupių, todėl esant protrūkiui galėtų būti pažeidžiami, tad vakcinos atsargos laikomos ypatingai svarbiose institucijose.