Ar „Ozempic“ mikrodozavimas yra saugus?

Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis daugiau dėmesio sulaukia „mikrodauginimas“ – itin mažų dozių GLP-1 grupės vaistų, tokių kaip Ozempic ar Wegovy, vartojimas. Kai kurie vartotojai dalijasi patirtimi, jog vartodami tik dalį standartinės dozės jiems pavyko numesti svorio. Tačiau gydytojai įspėja: toks eksperimentavimas gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir nesaugus.

Ką reiškia mikrodauginimas?

Mikrodauginimu vadinama praktika, kai vartojama gerokai mažesnė nei įprastai rekomenduojama vaisto dozė. Skaitmeninėje erdvėje sklando istorijos apie žmones, vartojančius menkas semagliutido arba tirzepatido dozes ir vis tiek pastebinčius svorio mažėjimą. Tikima, kad tokia taktika gali sumažinti ir nemalonių šalutinių reiškinių, pavyzdžiui, pykinimo ar viduriavimo, dažnumą. Be to, mažesnės dozės leidžia sutaupyti pinigų, o kai kam atrodo patrauklu, jog taip svorį gali mažinti ir tie, kuriems reikia numesti tik keletą kilogramų ar tiesiog norisi mažiau užkandžiauti.

Ar mikrodauginimo nauda pagrįsta?

Nors internete galima rasti istorijų apie žmones, bandžiusius labai mažas dozes (pavyzdžiui, 0,05–0,125 mg semagliutido), nėra atlikta išsamių klinikinių tyrimų, kurie patvirtintų tokio gydymo efektyvumą ar saugumą. Oficialios gydymo rekomendacijos šios praktikos taip pat neaptaria.

Paprastai gydymas pradedamas nuo 0,25 mg semagliutido (Ozempic ar Wegovy) arba 2,5 mg tirzepatido (Zepbound ar Mounjaro). Po keturių savaičių dozė didinama, atsižvelgiant į rezultatus ir toleravimą. Gydymo eigoje dozė gali būti dar keliaračiai padidinama, jei reikia stipresnio poveikio.

Nors gydytojai pastebėjo, kad kai kuriems pacientams net mažos pradinės dozės padeda numesti nemažai svorio, toks rezultatas nėra įprastas. Kai dozės sumažinamos per daug, dažniausiai ženkliai mažesnis ir poveikis svoriui.

Kokios rizikos slypi už mikrodauginimo?

Nors kai kuriems žmonėms norisi mažesnių dozių dėl lengvesnio nepageidaujamų reakcijų toleravimo ar norint ilgiau ištempti turimą vaistų kiekį, tačiau toks elgesys kelia įvairių pavojų. Nepakankamas svorio kritimas – tik viena galimų problemų. Vaistų trūkumas rinkoje pastaraisiais metais lėmė, kad žmonės, ypač įsigyjantys vaistus per specializuotas vaistines ar internetu, dažnai eksperimentuoja su dozėmis, kad šių vaistų užtektų kuo ilgiau.

Kitas iššūkis – GLP-1 vaistų įsigijimas iš specializuotų (nepriklausančių gamintojui) vaistinių, kurios gali gaminti savo versijas šių vaistų. Tokie nepatvirtinti preparatai neretai turi nežinomų sudėtinių medžiagų ar yra pagaminti nesilaikant kokybės standartų, tad padidėja užterštumo ir kitų nepageidaujamų padarinių rizika.

Atliekant mikrodozavimą iš buteliukų, kyla ir kitų grėsmių. Pavyzdžiui, švirkštą galima panaudoti kelis kartus, o tai didina infekcijų pavojų. Taip pat dažnai sunku tiksliai išmatuoti norimą vaisto kiekį, todėl kyla rizika sušvirkšti netinkamą dozę – tiek per mažą, tiek per didelę. Be to, užsitęsus vaisto vartojimui, gali būti viršijamas nurodytas tinkamumo laikas (56 dienos), po kurio vaisto stabilumas ir veiksmingumas nėra garantuojamas.

Ar reikėtų tirti mikrodauginimo poveikį?

Nors diskusijos dėl žemesnių dozių vyksta, sveikatos priežiūros specialistai pabrėžia, kad svarbu pirmiausia įvertinti individualius poreikius ir galimą naudą. Šiandien nėra pakankamai duomenų, kurie leistų pagrįstai rekomenduoti mikrodauginimą kaip saugią ar veiksmingą priemonę. Tačiau pastebima, kad tokia praktika plinta, tad galbūt ateityje bus atlikta daugiau mokslinių tyrimų, kurie leistų atsakyti į svarbiausius klausimus apie šių dozių veiksmingumą ir saugumą.

Ką svarbu žinoti planuojant gydymą GLP-1 vaistais?

• Niekuomet nereikėtų savarankiškai keisti vaisto dozės nepasirodžius gydytojui.
• Vaistai, įsigyti iš neaiškių šaltinių, gali būti nesaugūs.
• Neteisingas dozavimas sumažina gydymo veiksmingumą, gali pakenkti sveikatai.
• Dėl individualios reakcijos į šiuos vaistus būtina konsultuotis su sveikatos specialistu.