Vaikystės traumos: kaip atpažinti užslopintus prisiminimus

Vaikystėje patirtos traumos gali paveikti mūsų smegenų gebėjimą apdoroti prisiminimus. Kartais dėl patirto streso ar baimės smegenys užgniaužia skaudžius išgyvenimus, kad apsaugotų mus ir padėtų prisitaikyti. Visgi tokie neišgyventi trauminiai prisiminimai vėliau dažnai pasireiškia nerimu, savijauta, kad kažkas yra ne taip, nors tikslios priežasties nustatyti nepavyksta.

Kaip smegenys tvarko traumuojančius prisiminimus

Smegenys nuolat atrenka, kurie prisiminimai bus saugomi, kurie ištrinti ar užslopinti. Ypač intensyvūs ar bauginantys įvykiai kartais būna aiškiai įsirėžę atmintyje, tačiau kitos traumos – atvirkščiai – gali būti užblokuotos arba nustumtos į pasąmonę. Tai natūrali apsauga leidžianti judėti pirmyn, bet užslėpta emocinė našta vėliau gali paveikti gyvenimą.

Kas sukelia vaikystės traumas?

Vaikystėje patirti stiprūs sukrėtimai dažnai vadinami žalingomis vaikystės patirtimis (ŽVP). Šių emocinių ar fizinių randų pasekmės gali pasireikšti ir suaugus, o išstumti jausmai ima lįsti į paviršių netikėtomis formomis.

• Smurtas (žodinis, fizinis ar seksualinis)
• Nepriežiūra
• Tėvų alkoholizmas
• Artimųjų psichikos ligos
• Tėvų palikimas (išsiskyrimas, mirtis, įkalinimas)
• Sunkios vaikystės ligos
• Mokymosi sutrikimai
• Patyčios
• Prievarta ar kitokie sunkumai dėl karo, migracijos
• Stichinės nelaimės

Požymiai, išduodantys užgniaužtą vaikystės traumą

Užgniaužta vaikystės trauma gali pasireikšti įvairiais būdais. Dažnai simptomai paaštrėja arba tampa akivaizdesni patiriant stiprų stresą. Štai keletas dažniausių signalų:

• Staigios emocinės reakcijos. Netikėtai pradeda kamuoti nerimas arba nesaugumo jausmas šalia tam tikrų žmonių ar situacijų, kurie (ar kurios) primena senas patirtis.
• Nerimas. Vaikystės traumos padidina polinkį į nerimą, kai kūnas reaguoja „kovok arba bėk“ instinktu – gali plakti širdis, kilti pykinimas.
• Vaikiški atsakai. Sudirgimas, nesuvaldomi emociniai protrūkiai ar žaidybinė kalba stresinėse situacijose gali būti užslopintų jausmų išraiška.
• Sunkumas prisitaikyti prie pokyčių. Jei net menkiausi pokyčiai sukelia stiprų, užsitęsusį stresą, kurie trukdo kasdienybei, verta į tai atkreipti dėmesį.
• Nuotaikų svyravimai. Pasitaiko tiek emocinis nejautrumas, tiek staigūs pykčio ar liūdesio protrūkiai, kurių priežastys sunkiai atpažįstamos.
• Diskomfortas tam tikrose vietose ar situacijose. Kvapai, garsai, aplinkos, priartėję prie traumos aplinkybių, gali staiga sukelti nerimą ar paniką.
• Žema savivertė. Dažnas žmonių, patyrusių traumas, palydovas – baimė būti atmestiems, noras visiems įtikti arba sunku nustatyti ribas, nuolatinis savęs kritika.
• Lėtiniai skausmai ar ligos. Kai kurių tyrimų duomenimis, ankstyvosios vaikystės traumos gali lemti didesnį polinkį į lėtines ligas ar skausmus ateityje.
• Baimė būti paliktam. Kai traumuojantys išgyvenimai susiję su artimiausiais žmonėmis, išauga nesaugumo jausmas ir stipri baimė būti atstumtam ar paliktam.

Kaip pasireiškia baimė būti paliktam?

• Greitas prisirišimas prie kitų
• Vengimas įsitraukti ar įsipareigoti
• Ilgalaikiai santykiai net ir nesveikose situacijose
• Nusiteikimas nepasitikėti kitais
• Nuolatinis nesaugumo jausmas
• Pavydas, įtarumas
• Išgyvenamas stiprus nerimas, kai artimieji trumpam atsitraukia
• Polinkis analizuoti, ieškoti priežasčių, kaltinti save
• Jautrumas kritikai

Jei pastebite, kad išvykus svarbiam žmogui net trumpam apima stiprus nerimas ar atrodo, kad reaguojate „per jautriai“, tai gali būti vaikystės palikimo baimės ženklas.

Kaip tvarkytis su vaikystės trauma?

Svarbiausias žingsnis – pripažinti ir suprasti savo jausmus. Ieškoti pagalbos verta kreipiantis į patyrusį psichikos sveikatos specialistą, kuris užtikrina saugią erdvę ir padeda geriau pažinti save.

Kokios terapijos gali padėti?

• Elgesio terapija. Tai procesas, padedantis suprasti savo mintis, jausmus ir elgesio modelius, išmokti atpažinti ir keisti nesveikus įpročius.
• Atsipalaidavimo technikos. Tokios priemonės kaip kvėpavimo pratimai mažina įtampą, padeda susigrąžinti kontrolės jausmą.
• Pasitikėjimo stiprinimas. Terapijoje kuriamas saugumo pojūtis, randamas būdas tvarkytis su sunkiais jausmais ir įgyjamos naujos strategijos.
• Ekspozicijos terapija. Tai laipsniškas, saugus susidūrimas su baimę keliančiomis situacijomis, kartu mokantis keisti įpročius, leidžiančius įveikti nerimą.
• Kognityvinė terapija. Kognityvinio apdorojimo terapijoje mokomasi permąstyti traumos patirtį, keisti žalingus įsitikinimus apie save bei pasaulį.

Gydymo procese gali padėti ir emocinės paramos grupės, sąmoningumo praktikavimas, rašymas dienoraštyje ar papildoma informacija iš patikimų šaltinių.

Kitos galimos užgniaužtų prisiminimų priežastys

Užblokuota atmintis ar sunkumai prisiminti patirtas traumas gali būti ir kitų psichikos būklių požymis.

• Dissociacija. Tai atsiskyrimo, atitolimo nuo savęs, kitų ar aplinkos pojūtis. Ilgalaikė dissociacija gali lemti net atminties spragas ar „dingusius“ gyvenimo laikotarpius (dissociacinė amnezija).
• Neigimas. Neigimo psichologinė strategija reiškia norą nepripažinti sunkios patirties ar ją užmiršti, tačiau nuolatinis neigimas dažnai augina emocines, psichologines, net fizines problemas.
• Dissociacinis tapatybės sutrikimas. Kai asmenyje persijungia kelios skirtingos tapatybės, tai gali iššaukti atminties spragas ir nesukontroliuotus elgesio pokyčius.
• Ribinis asmenybės sutrikimas. Šiai būklei būdingi ypatingai stiprūs emocijų svyravimai, tarpasmeniniai sunkumai, nepasitikėjimas, savęs suvokimo kaita.

Pastebėjus šių simptomų, svarbu kuo anksčiau pasikalbėti su profesionalu.

Ką verta prisiminti

Vaikystės traumos poveikis dažnai išlieka ilgus metus. Smegenys gali bandyti „apsaugoti“ nuo skaudžios atminties, tačiau tik išsprendus šiuos gilius jausmus galima žengti į sveiką, pilnavertį gyvenimą.

Pagalbą tvarkantis su sudėtingais jausmais ir elgesio modeliais patikimiausia gauti iš psichikos sveikatos specialisto. Tai padeda išmokti atpažinti savo emocijas, kurti saugius santykius ir susikurti malonesnį kasdienį gyvenimą.