Kas yra ADHD (dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas)?

ADHD – tai dėmesio ir aktyvumo sutrikimas, dažniausiai pasireiškiantis dar ankstyvoje vaikystėje. Nors šis sutrikimas dažniausiai pastebimas ketverių–septynerių metų vaikams, kai kuriems žmonėms požymiai išryškėja tik paauglystėje ar net suaugus. Pagrindiniai ADHD simptomai – sunkumai susikaupti, dezorganizuotumas ir didelis poreikis judėti – gali trukdyti sėkmingai mokytis, dirbti ar bendrauti šeimoje.

Simptomai

ADHD – tai neurologinis vystymosi sutrikimas, susijęs su specifiniais smegenų vystymosi bei nervinių jungčių skirtumais. Šie pokyčiai veikia emocijų valdymą, elgesio kontrolę, dėmesio sutelkimą ir gebėjimą planuoti kasdienius veiksmus.

Nors dažniausiai ADHD diagnozuojama mokyklinio amžiaus vaikams, apie du trečdaliai jų šį sutrikimą turi ir suaugus. Būdingiausi simptomai: dėmesio stoka, nerimastingumas, impulsyvumas ir sunkumai valdant savo veiksmus. Šie bruožai lemia sudėtingesnį mokymąsi, sudėtingą socialinį įsitraukimą bei sunkumus darbo srityje.

Pagal simptomus skiriamos trys pagrindinės ADHD rūšys – dėmesio stokos, hiperaktyvumo–impulsyvumo ir mišri forma. Simptomai priklauso nuo rūšies:

• Žmonės su dėmesio stokos tipu sunkiai susikoncentruoja, lengvai išsiblaško, daro neatidžias klaidas, nuolat pamiršta svarbias smulkmenas ir dažnai pameta asmeninius daiktus.
• Tiems, kuriems būdingas hiperaktyvumo–impulsyvumo tipas, sunku nusėdėti vietoje, jie nuolat nerimauja, dažnai pertraukia kitus, kalba be sustojimo ir elgiasi neapgalvotai.
• Kai kuriems pasireiškia abiejų tipų požymiai – tai vadinama mišria ADHD forma.

Svarbu stebėti sutrikimo požymius – jei elgesys ir emocijos trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su gydytoju.

Diagnozės nustatymas

Vertindami, ar žmogus turi ADHD, specialistai analizuoja medicininę istoriją, elgesio ir emocijų iššūkius. Vertinimo metu dažnai kalbamasi su tėvais, mokytojais, globėjais, o vaikui skiriama atitinkama amžiui apklausa ar užduotys.

Diagnoze grindžiamasi tarptautiniais diagnostiniais kriterijais ir jų trukme. Būtina, kad dalis simptomų atsirastų iki 12 metų amžiaus, tęstųsi bent pusę metų ir pasireikštų bent dvejose skirtingose aplinkose – namuose, darželyje, mokykloje ar darbe, bei trukdytų kasdieniam funkcionavimui.

Vaikams iki 17 metų reikia bent šešių atitinkamos kategorijos simptomų, o suaugusiems – penkių.

Dėmesio sutrikimo požymiai

• Kasdienės veiklos pamirštamos
• Sunkiai įsiklausoma į instrukcijas
• Dažnai pametami reikalingi daiktai
• Nematoma detalių arba padaromos skubotos klaidos
• Noras atidėlioti ar vengti užduočių, reikalaujančių pastangų

Hiperaktyvumo–impulsyvumo požymiai

• Nuolatinis kalbėjimas ir sunkumai laukiant savo eilės
• Neramumas, nuolatinis judėjimas
• Polinkis pertraukinėti kitus ar įterpti atsakymus ne laiku
• Didelis sunkumas nusėdėti vienoje vietoje
• Sunkumai atliekant ramias veiklas ar žaidžiant tyliai

Simptomai laikui bėgant kinta – vaikai augdami gali pastebėti naujus sunkumus arba kai kurios problemos gali išnykti.

Priežastys

Nors tikslios ADHD atsiradimo priežastys vis dar tiriamos, manoma, kad pagrindinį vaidmenį turi paveldimumas bei aplinkos veiksniai. Šiuo metu žinoma, kad su ADHD susiję dešimtys genų variantų. Prie rizikos veiksnių priskiriama mažas gimimo svoris, neišnešiotumas, kontaktas su sunkiųjų metalų (ypač švino) junginiais nėštumo ar vaikystės metu, alkoholio ar cigarečių vartojimas neštumo metu bei galvos traumos vaikystėje.

Išplatinti mitai apie tai, kad ADHD sukelia netinkama tėvystė, maisto priedai, saldumynų vartojimas ar televizoriaus žiūrėjimas – nėra pagrįsti moksliniais tyrimais, tačiau kai kurie iš šių veiksnių gali pabloginti simptomus arba priminti ADHD požymius.

ADHD suaugusiems

Nors suaugusiems taikomi tie patys diagnostiniai kriterijai, jų simptomai keičiasi. Dažnai mažėja hiperaktyvumas, bet stiprėja dėmesio stoka ir užmaršumas. Vaikui būdingas fizinis neramumas suaugusiems gali pasireikšti vidiniu nerimu.

Daugeliui suaugusiųjų sunku valdyti emocijas – jie greitai susierzina, impulsyviai reaguoja į įprastas situacijas. Užmaršumas tampa dar labiau pastebimas. Tokie žmonės dažnai dažnai keičia darbo vietas, sudėtingai susitvarko su kasdieniais iššūkiais. Kai kurie išmoksta kompensuoti simptomus, kiti – pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ar kitomis medžiagomis dėl didelio streso.

Berniukams ADHD diagnozuojama kelis kartus dažniau nei mergaitėms, tačiau suaugusio amžiaus skirtumai tarp lyčių išnyksta. Merginoms dažniau nustatoma dėmesio stokos forma, jos dažniau patiria nerimą, žemą savivertę, depresiją. Berniukai dažniau kreipiami ištyrimui dėl akivaizdžių elgesio problemų.

Gretutiniai sutrikimai

Dažnai ADHD pasireiškia kartu su kitais raidos bei psichikos sutrikimais – autizmo spektro, depresijos, nerimo, elgesio bei mokymosi sutrikimais, Tourette sindromu. Daugiau nei pusė sergančiųjų turi papildomų psichikos sveikatos sunkumų. Suaugusieji dažniau turi bipolinį spektro ar obsesinį-kompulsinį sutrikimą.

Gydymo galimybės

ADHD gydomas taikant elgesio terapiją, vaistus arba šių priemonių derinį. Jaunesniems vaikams (4–5 metų) rekomenduojama pradėti nuo elgesio strategijų, aktyviai įtraukiant tėvus. Ilgainiui gali būti skiriami vaistai.

Vaistai ADHD gydymui skirstomi į stimuliuojančiuosius bei nestimuliuojančiuosius. Stimuliuojantys vaistai būna trumpai, vidutiniškai ar ilgai veikiantys, o pagrindinė veiklioji medžiaga dažniausiai yra metilfenidatas arba amfetaminai. Nestimuliuojantieji vaistai (pvz., atomoksetinas, guanfacinas ir klonidinas) skiriami pacientams, kuriems netinka stimuliantai arba kaip papildoma priemonė.

Gyvenimo būdo pokyčiai ir kasdienės priemonės

• Ribojant laiką prie ekranų galima sumažinti kai kurių ADHD simptomų intensyvumą, tačiau aiškaus ryšio tarp ekranų ir ADHD nenustatyta.
• Fizinis aktyvumas padeda pagerinti dėmesio sutelkimą bei sumažinti hiperaktyvumą.
• Reguliari, subalansuota mityba ir iš anksto suplanuoti patiekalai palengvina kasdienes ADHD iššūkių valdymą.
• Miego gerinimui naudinga laikytis režimo, naudoti miego kokybę gerinančias pagalbines priemones.
• Laiko planavimo ir organizacinių įgūdžių lavinimas padeda efektyviau susidoroti su kasdieniais sunkumais, todėl svarbu ieškoti individualiai tinkamų metodų ir juos taikyti.

Elgesio intervencijos

• Elgesio modifikacijos programos, kurios padeda vaikui ugdyti palankius įpročius ir mažinti nepageidaujamą elgesį.
• Tėvų mokymai, skirti padėti suprasti vaiką ir juos išmokyti veiksmingai reaguoti į jo elgesį, stiprinti jų tarpusavio ryšį.
• Socialinių įgūdžių tobulinimas, suteikiantis saugią erdvę išbandyti bendravimo būdus su bendraamžiais ir šeima.
• Mokyklos pagalbos priemonės – konkretus veiksmų planas, padedantis įtraukti mokytojus ir specialistus į vaiko ugdymo procesą.
• Organizacinių įgūdžių lavinimas vyresniems vaikams.

Egzistuoja daugybė alternatyvių metodų, tačiau jų veiksmingumas ir saugumas ne visais atvejais yra pagrįstas tyrimais. Prieš pradedant neįprastą gydymą būtina pasitarti su gydytoju, nes kai kurie preparatai gali būti net kenksmingi.

Alternatyvūs ir papildomi būdai

• Judesių treniruotės, žalinančios smegenų bei kūno sąveiką
• Kompiuteriniai žaidimai, lavinantys atmintį ir dėmesingumą
• Omega-3 riebalų rūgščių papildai, masažas, sąmoningo įsisąmoninimo (mindfulness) pratimai, biofeedback ar neurofeedback treniruotės, sensorinės-motorinės integracijos, akių judesių treniruotės

Kai kurie alternatyvūs būdai gali būti naudingi taikant įvairias terapijas kartu, tačiau dalis papildų (pvz., megavitaminai ar itin ribotos dietos) gali būti nesaugios ir nerekomenduotinos.

Kasdienės pagalbos patarimai

• Sudarykite aiškų dienos užduočių sąrašą ir išskirkite prioritetus
• Kiekvieną darbą suskaidykite į mažesnius veiksmus, o vaikams suplanuokite aiškią darbų seką
• Naudokite lipnius lapelius priminimams svarbiose vietose
• Organizuokite dokumentus ir užduotis naudodami aplankus, užrašines ar išmaniuosius įrenginius
• Kiekvienam daiktui paskirkite nuolatinę vietą
• Laikykitės stabilios kasdienės rutinos
• Bendradarbiaukite su mokytojais, kad užduotys būtų prieinamos skaitmeninėse terpėse
• Skatinkite ir pagirkite, kai atlikta užduotis ar vaikas parodė savarankiškumo iniciatyvą

Santrauka

ADHD – tai neurologinės raidos sutrikimas, kuris gali išryškėti bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Yra kelios šio sutrikimo formos, simptomai laikui bėgant kinta. Tiksliai nežinant priežasties, svarbų vaidmenį turi tiek genetika, tiek aplinkos poveikis. ADHD diagnozuojamas remiantis nustatytais kriterijais, o gydymas pritaikomas pagal individualius poreikius – pradedant elgesio terapijomis ir gyvenimo būdo keitimu, baigiant tinkamų vaistų paskyrimu. Derinant šias priemones, galima ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę ir valdyti kasdienius iššūkius.