Hodžkino limfoma: svarbiausi faktai ir statistika

Hodžkino limfoma – tai piktybinis limfmazgių ir limfinės sistemos auglys, kuris išsivysto, kai limfocitai pradeda nekontroliuojamai daugintis. Nors ši liga retai diagnozuojama, pastaraisiais dešimtmečiais išgyvenamumo rodikliai pastebimai pagerėjo, o gydymo galimybės išsiplėtė.

Kas yra Hodžkino limfoma

Hodžkino limfoma (dar žinoma kaip Hodžkino liga) yra vienas iš limfomų tipų. Limfinė sistema mūsų organizme atsakinga už kovą su infekcijomis ir imunitetą. Susirgus Hodžkino limfoma, šioje sistemoje ima kauptis neįprastos limfocitų formos – vėžinės ląstelės.

Pagal ląstelių tipą ir sandarą Hodžkino limfoma skirstoma į kelis porūšius. Dažniausiai pasitaiko klasikinės formos (jos turi keturis pogrupius: mazginė sklerozinė, limfocitų gausi, mišrių ląstelių ir limfocitų stokos limfoma). Taip pat išskiriama reta, apie 1 iš 20 atvejų sudaranti, mazginė limfocitų dominuojanti forma.

Hodžkino limfomos paplitimas

Ši vėžio forma laikoma reta – susirgimo rizika siekia maždaug 2–3 asmenims iš 100 000 gyventojų per metus. Skaičiuojama, kad kasmet užfiksuojama apie aštuonis tūkstančius naujų atvejų, o mirštamumas sudaro maždaug vieną aštuntadalį jų.

Liga pagal amžių ir lytį

Hodžkino limfoma išsiskiria tuo, kad ji dažniausiai nustatoma dviem amžiaus periodais: jauniems suaugusiesiems (dažniausiai 20-ųjų metų pradžioje) bei vyresniems nei 55 metų žmonėms. Vaikystėje ji diagnozuojama itin retai, tačiau paaugliams tarp 15–19 metų – tai dažniausia piktybinė liga. Moterys serga rečiau nei vyrai. Prognozuojama, kad kasmet susirgimų vyrų tarpe būna daugiau nei moterų.

Sergamumas tarp skirtingų grupių

Hodžkino limfoma gali pasireikšti visiems, tačiau pastebima, kad tam tikros etninės grupės ja serga dažniau ar rečiau. Dažniausias sergamumas nustatomas tarp baltosios rasės atstovų, kiek mažesnis tarp afroamerikiečių ar ispanakalbių, o retiausias pasitaiko tarp azijiečių bei Amerikos indėnų – tam įtakos gali turėti tiek genetiniai, tiek socialiniai ir aplinkos veiksniai.

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Nors tikslios Hodžkino limfomos priežastys nenustatytos, kai kurie mokslininkai mano, kad reikšmės gali turėti užsikrėtimas Epšteino-Baro virusu, kuris sukelia mononukleozę. Tačiau didžioji dalis žmonių yra persirgę šiuo virusu, o Hodžkino limfoma išsivysto tik nedidelei daliai.

• Amžius – liga dažnesnė tarp jaunuolių ir vyresnių nei 55 metų asmenų.
• Lytis – vyrai serga šiek tiek dažniau nei moterys.
• Paveldimumas – jei šeimoje yra sirgusių Hodžkino limfoma, šiek tiek padidėja rizika.

Išgyvenamumas ir prognozė

Tinkamai gydant, penkerių metų išgyvenamumo rodiklis siekia apie 89 procentus. Nuo 1970-ųjų, kai pasirodė modernesnės gydymo galimybės ir ankstyvesnė diagnostika, išgyvenamumas gerokai padidėjo.

• Ligos pradžioje (lokalizuota stadija) – apie 93 % išgyvena bent penkerius metus po diagnozės.
• Jei liga išplitusi netoliese esančiuose limfmazgiuose – išgyvenamumas siekia apie 95 %.
• Pažengusiose stadijose, kai vėžys metastazavęs – apie 83 %.

Šie skaičiai atspindi bendrą statistiką ir nėra individualios prognozės – kiekvieno žmogaus ligos eiga ir atsakas į gydymą gali skirtis.

Ankstyvas nustatymas ir tyrimai

Šiuo metu nėra universalių, visiems taikomų profilaktinių patikros testų šiai ligai nustatyti. Dažniausiai žmonės kreipiasi į gydytojus, pajutę tam tikrus simptomus, tokius kaip nepaaiškinamas limfmazgių padidėjimas, ilgalaikis karščiavimas ar nuovargis.

Diagnozei patvirtinti reikia atlikti limfmazgio biopsiją – paimama dalis ar visas limfmazgis ir išsamiai ištiriamas laboratorijoje. Papildomi tyrimai (kraujo analizė, kompiuterinė tomografija, PET tyrimas, magnetinio rezonanso tyrimas, plaučių ir širdies funkcijos įvertinimas, kaulų čiulpų biopsija) padeda nustatyti ligos stadiją ir suplanuoti tinkamą gydymo taktiką.

Santrauka

Hodžkino limfoma – reta ir gydoma limfinės sistemos vėžio rūšis, kurios priežastys vis dar visiškai neišaiškintos, bet daliai atvejų gali turėti įtakos virusinės infekcijos ar paveldimumas. Dėl pažangios diagnostikos bei gydymo dauguma pacientų išgyvena ilgiau nei penkerius metus po diagnozės. Nors profilaktiniai tyrimai nėra taikomi, nuolatinis dėmesys savijautai ir laiku pastebėti simptomai padeda greičiau nustatyti ligą ir pradėti gydymą.